Michelangelo Palloni gimė 1642 metais Campi Bisenzio gyvenvietėje, netoli Florencijos. Dailės pagrindų jis mokėsi Florencijoje, kuri tuo metu buvo svarbus Italijos meno centras. Čia Palloni perėmė vietos meistrų, tokių kaip Baldassarre Franceschini, tapybos manierą. Florencijoje jis išmoko iluzionistinės sienų tapybos technikos, anatominio vaizdavimo ir šviesotamsos valdymo.
XVII amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje dailininkas išvyko į Abiejų Tautų Respubliką. Pirmuoju jo užsakovu tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris Kristupas Žygimantas Pacas, pakvietęs meistrą dekoruoti Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir bažnyčios ansamblio netoli Kauno. 1677–1685 metais Pažaislyje Palloni sukūrė didelės apimties freskų ciklą. Jis ištapė bažnyčios kupolą, skliautus bei šonines koplyčias, vaizduodamas Švč. Mergelės Marijos gyvenimo siužetus, kamaldulių ordino šventuosius bei vienuolyno steigėjų Pacų portretus. Šie darbai pasižymėjo spalviniu skambesiu ir architektūrinio iluzionizmo sprendimais.
Vėliau Palloni dirbo Vilniuje, kur gavo užsakymų iš bažnytinių bei pasaulietinių patronų. Kūrinys sostinėje – freskos Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, sukurtos apie 1692 metus. Čia dailininkas pavaizdavo du stebuklus, susijusius su Lietuvos globėju šventuoju Kazimieru: karstą atidarančius vyskupus ir mergaitės prisikėlimą prie šventojo kapo. Taip pat Palloni kūrė freskas bei molbertinius paveikslus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje bei Sapiegų rūmuose Antakalnyje.
Likusioje kūrybos dalyje dailininkas glaudžiai bendradarbiavo su Lenkijos valdovo ir didikų dvarais. Nuo 1688 metų jis tapo Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio dvaro dailininku ir dekoravo Wilanówo rūmų interjerus netoli Varšuvos, kur sukūrė mitologinės bei alegorinės tematikos freskas. Palloni taip pat dirbo Varšuvoje Krasińskių rūmuose, Lovičiuje bei Vengruve. Vengruvo bažnyčios tapo paskutiniaisiais jo monumentaliaisiais darbais. Dailininkas mirė 1712 metais Vengruve ir buvo ten palaidotas.
Šiandienos žiūrovui Michelangelo Palloni kūryba įdomi kaip autentiškas brandžiojo baroko iluzionistinės tapybos pavyzdys Šiaurės ir Rytų Europoje. Jo pritaikyta kvadratūros technika – optinis architektūros pratęsimas tapyboje – leidžia pamatyti, kaip plokščias mūro skliautas vizualiai paverčiamas begaline, dangų siekiančia erdve. Palloni darbai leidžia šiuolaikiniam lankytojui patirti XVII amžiaus baroko estetiką, kurioje jungiasi dvasinė drama, teatrališkumas ir perspektyva. Be to, šio italų meistro paveldo išlikimas Lietuvoje ir Lenkijoje liudija apie tuometinį Abiejų Tautų Respublikos atvirumą Vakarų Europos kultūrinėms įtakoms bei vietos mecenatų meninius ryšius.
