Mariotto Albertinelli gimė 1474 m. gegužės 1 d. Florencijoje, auksakalio šeimoje. Būdamas dvylikos metų jis įstojo į dailininko Cosimo Rosselli dirbtuvę. Čia jis mokėsi kartu su kitais būsimais meistrais, tokiais kaip Piero di Cosimo ir Baccio della Porta. Pastarasis, vėliau priėmęs vienuolio įstatus ir tapęs žinomas kaip Fra Bartolomeo, tapo artimu Albertinelli draugu bei ilgalaikiu kūrybiniu partneriu. XV a. pabaigoje abiejų menininkų pajėgos buvo sujungtos į bendrą dirbtuvę, kurioje jie kartu priimdavo užsakymus ir tapė religinės tematikos paveikslus. Jų meniniai stiliai per šį bendradarbiavimą taip susipynė, kad net šiandien meno istorikams būna sudėtinga atskirti atskirų potėpių autorystę.
Albertinelli formavimuisi įtakos turėjo Leonardo da Vinci taikyta šviesotamsos technika, Perugino erdvės pojūtis bei Nyderlandų tapybos detalumas. Kai 1500 m. Fra Bartolomeo kuriam laikui nustojo tapyti ir įstojo į dominikonų ordiną, Albertinelli vienas užbaigė jų bendrai pradėtą freską „Paskutinis teismas“, skirtą Santa Maria Nuova ligoninei Florencijoje. Šis darbas parodė jo gebėjimą savarankiškai valdyti didelės apimties kompozicijas.
Svarbiausiu ir geriausiai dokumentuotu Albertinelli darbu laikomas 1503 m. sukurtas altoriaus paveikslas „Apsilankymas“, skirtas San Martino bažnyčiai, o dabar saugomas Uffizi galerijoje Florencijoje. Šiame kūrinyje pavaizduotas Šv. Marijos ir Šv. Elzbietos susitikimas. Paveikslą charakterizuoja griežta architektūrinė arka fone, aiškus figūrų išdėstymas ir sodrios spalvos. Paveikslo predella sudaryta iš trijų mažesnių scenų: „Apsireiškimas“, „Kūdikėlio Jėzaus garbinimas“ ir „Pateikimas šventykloje“.
Apie 1509 m. Albertinelli ir Fra Bartolomeo atnaujino bendros dirbtuvės veiklą San Marco vienuolyne, tačiau 1512 m. jų sutartis buvo nutraukta. Pasak XVI a. biografijų autoriaus Giorgio Vasari, nuviltas meno kritikos ir ginčų, Albertinelli kuriam laikui atsisakė tapybos ir atidarė užeigą Florencijoje. Šis pasitraukimas buvo trumpalaikis – netrukus jis grįžo prie tapybos, keliavo į Viterbą bei Romą, kur pildė bažnytinius užsakymus. Vėliau jis grįžo į gimtąjį miestą ir mirė Florencijoje 1515 m. lapkričio 5 d.
Šiandienos žiūrovui Mariotto Albertinelli kūryba įdomi kaip aiškus perėjimo iš ankstyvojo į Aukštąjį renesansą pavyzdys. Jo darbai leidžia suprasti, kaip Florencijos meistrai perimdavo ir pritaikydavo amžininkų, tokių kaip Leonardo da Vinci ar Rafaelis, atradimus – plastišką figūrų formavimą, simetrišką architektūrinį foną bei harmoningus spalvų derinius. Be to, jo biografija ir bendradarbiavimas su Fra Bartolomeo suteikia žinių apie renesanso dirbtuvių organizavimo principus, kolektyvinį darbą ir to meto menininko socialinį vaidmenį.
