Lukas Kranachas Vyresnysis gimė 1472 metais Kronache, Aukštutinėje Frankonijoje. Tapybos amato pagrindų jis išmoko iš savo tėvo Hanso Malerio. Apie 1500 metus menininkas atvyko į Vieną, kur prisijungė prie vadinamosios Dunojaus mokyklos atstovų rato. Šio ankstyvojo periodo darbuose išsiskiria ekspresyvus gamtos vaizdavimas, kuriame peizažas tapo lygiaverčiu religinių ir mitologinių siužetų elementu.
1505 metais Saksonijos kurfiurstas Frydrichas III Išmintingasis pakvietė L. Kranachą atvykti į Vitenbergą ir eiti dvaro tapytojo pareigas. Šiame poste dailininkas išdirbo beveik penkis dešimtmečius, tarnaudamas trims iš eilės Saksonijos valdovams. 1508 metais kurfiurstas suteikė jam herbą su sparnuota gyvate, laikančia žiedą snukyje. Šį simbolį menininkas naudojo kaip savo ir savo dirbtuvės autorinį ženklą ant sukurtų paveikslų.
Vitenberge L. Kranachas išvystė plačią ūkinę ir visuomeninę veiklą. Jis įkūrė dideles dirbtuves, kuriose dirbo jo sūnūs Hansas ir Lukas Kranachas Jaunesnysis bei kiti pameistriai. Menininkas taip pat valdė vaistinę, popieriaus dirbtuvę, turėjo spaustuvę bei knygyną. Dėl savo autoriteto ir turto jis kelis kartus buvo išrinktas Vitenbergo burmistru.
Vitenberge dailininkas užmezgė artimą asmeninę draugystę su Martyno Liuterio ir Pilypo Melanchtono šeimomis. L. Kranachas tapo svarbiausiu vizualiniu Reformacijos judėjimo kūrėju. Jis nutapė M. Liuterio bei jo žmonos Katerinos fon Boros portretus, iliustravo M. Liuterio išverstą Vokiškąją Bibliją, kūrė medžio ir vario raižinius protestantiškiems pamfletams. Menininkas suformavo naują protestantiškąją ikonografiją, sukūrė tokius teologinius kūrinius kaip „Įstatymas ir Malonė“ bei Vitenbergo Šv. Marijos bažnyčios altorių.
Paraleliai L. Kranachas kūrė dvaro aristokratijai skirtus darbus: valdovų portretus, medžioklės scenas bei mitologines kompozicijas. Ypač paplito jo tapyti moterų aktai mitologiniuose siužetuose, pavyzdžiui, „Venera ir Kupidonas“ ar „Pariso teismas“. Šiems darbams būdingas specifinis stilius: ištęstos moterų kūno proporcijos, grakštūs judesiai, tikslios kontūrinės linijos ir itin detalus papuošalų bei skrybėlių vaizdavimas.
1547 metais, po Miulbergo mūšio, kai protestantų aljansas pralaimėjo imperatoriui Karoliui V, Saksonijos kurfiurstas Jonas Frydrichas I pateko į nelaisvę. L. Kranachas sekė paskui savo globėją į tremtį Augsburge ir Insbruke. 1552 metais, paleidus kurfiurstą, menininkas kartu su juo persikėlė į Veimarą. Čia L. Kranachas praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir mirė 1553 metais.
Šiandienos žiūrovui L. Kranacho kūryba įdomi dėl kelių priežasčių. Jis buvo vienas iš pionierių medijų valdymo srityje: dailininkas suprato masinės vaizdų gamybos svarbą ir panaudojo spaudą tam, kad vizualiai išplatintų naujas religines idėjas visoje Europoje. Be to, jo unikali estetinė kalba, sujungianti vėlyvosios gotikos linijinį dekoratyvumą su renesanso formomis, šiandien atrodo stebėtinai šiuolaikiška. Elegantiškas figūrų stilizavimas, aiškūs kontūrai ir beveik grafiškas kompozicijos pojūtis daro jo darbus lengvai atpažįstamus ir patrauklius net modernaus vizualiojo meno gerbėjui.
