Katsushika Hokusai gimė 1760 m. Edo mieste, dabartiniame Tokijuje. Vaikystėje jis buvo vadinamas Tokitarō. Manoma, kad dar paauglystėje mokėsi raižyti medį, o apie 1778 m. tapo ukiyo-e meistro Katsukawa Shunshō mokiniu. Šioje dirbtuvėje Hokusai kūrė kabukio teatro aktorių ir miesto gyvenimo vaizdus, pasirašydamas Shunrō vardu. Vėliau jis nutolo nuo Katsukawa mokyklos tradicijų, domėjosi kitomis japonų dailės kryptimis, kinų tapyba ir iš Vakarų atkeliavusiais perspektyvos principais.
Per gyvenimą Hokusai daug kartų keitė kūrybinį vardą. Edo laikotarpio Japonijoje tai nebuvo neįprasta, tačiau jo atveju vardų kaita ypač aiškiai žymi skirtingus kūrybos etapus. Hokusai vardą jis pradėjo vartoti XVIII a. pabaigoje. Dailininkas taip pat dažnai keitė gyvenamąją vietą, dirbo įvairiems leidėjams ir nuolat eksperimentavo. Jo kūrybinis palikimas apima medžio raižinių projektus, knygų iliustracijas, piešinius, tapybą, atvirukų formato surimono spaudinius, gamtos studijas ir fantastines kompozicijas.
1814 m. pasirodė pirmasis „Hokusai manga“ tomas. Tai buvo gausus eskizų rinkinys, kuriame vaizduojami žmonės, amatininkai, gyvūnai, augalai, kraštovaizdžiai, antgamtinės būtybės ir įvairūs judesiai. Žodis „manga“ čia nereiškia šiuolaikinio pasakojamojo komikso: leidiniai veikiau priminė piešimo pavyzdžių ir vaizdinių stebėjimų sąvadą. Šie tomai atskleidžia Hokusai gebėjimą keliomis tiksliomis linijomis perteikti kūno pozą, charakterį ar trumpą kasdienio gyvenimo epizodą.
Brandžiausiu jo grafikos ciklu laikomas „Trisdešimt šeši Fudzijamos vaizdai“, pradėtas leisti apie 1830 m. Ciklo lakštuose Fudzijamos kalnas stebimas iš skirtingų vietų, įvairiu oru ir metų laikais. Kalnas kartais užima visą kompozicijos centrą, o kartais lieka tolimame horizonte, kol pirmame plane žmonės žvejoja, keliauja ar dirba. Šiam ciklui priklauso „Didžioji banga prie Kanagavos“ ir „Pietų vėjas, giedras rytas“, dar vadinamas „Raudonuoju Fudžiu“. Šie darbai buvo spalvoti medžio raižiniai: Hokusai sukurdavo piešinį, o galutinį atspaudą rengiant dalyvaudavo raižytojai, spaudėjai ir leidėjas.
Vėliau Hokusai sukūrė ciklą „Šimtas Fudzijamos vaizdų“, daug piešė paukščius, gėles, krioklius, tiltus ir keliautojus. Senatvėje jis vis daugiau dėmesio skyrė tapybai. 1839 m. gaisras sunaikino jo būstą ir dalį darbų, tačiau dailininkas kūrybos nenutraukė. Paskutiniais gyvenimo metais su juo dirbo ir jį prižiūrėjo duktė Katsushika Ōi, pati buvusi dailininkė. Hokusai mirė 1849 m. Edo mieste.
Šiandienos žiūrovui Hokusai įdomus tuo, kad suderino tikslų gamtos stebėjimą, aiškią liniją ir netikėtą kompoziciją. Jo vaizduose žmogus nėra atskirtas nuo aplinkos: žvejai, valtys, lietus, vėjas, bangos ir kalnai sudaro bendrą judančią sistemą. Ryškūs rakursai, apkarpyti motyvai ir skirtingų mastelių sugretinimas tebėra artimi fotografijos, kino, animacijos bei šiuolaikinio dizaino vaizdinei kalbai. „Didžioji banga“ taip pat primena, kaip paprastas gamtos motyvas gali perteikti grožį, pavojų ir žmogaus trapumą.
