Jules Guérin gimė 1866 m. Sent Luise, Misūrio valstijoje. Paauglystėje su šeima persikėlė į Čikagą, kur pradėjo dirbti teatro dekoracijų tapytoju. Šis darbas suteikė praktinių žinių apie didelio formato kompoziciją, perspektyvą, apšvietimo efektus ir spalvų derinimą. Vėliau Guérin tobulinosi Paryžiuje, o grįžęs į Jungtines Valstijas dirbo tapytoju, iliustruotoju ir architektūros vaizdų kūrėju. Jo profesinė veikla sutapo su sparčia Amerikos miestų plėtra, kai architektams ir urbanistams reikėjo įtaigių būsimos aplinkos vizualizacijų.
Guérin išsiskyrė gebėjimu architektūrinius sumanymus paversti atmosferiškais, lengvai suprantamais vaizdais. Jis piešė pastatų perspektyvas, aikštes, parkus ir monumentalius miestų ansamblius, kruopščiai perteikdamas ne tik konstrukcijas, bet ir šviesą, žmonių judėjimą bei erdvės mastelį. Jo darbuose dažnai vyrauja sodrūs oranžiniai, mėlyni ir auksiniai tonai, aiškiai išdėstytos architektūrinės masės ir kiek idealizuota miesto aplinka. Tokie piešiniai nebuvo vien techninės schemos: jie turėjo įtikinti žiūrovą, kad siūlomas projektas gali tapti darnia ir reprezentacine viešąja erdve.
Svarbi Guérino karjeros dalis susijusi su architektu ir urbanistu Danieliu H. Burnhamu. Dailininkas sukūrė vaizdų 1909 m. paskelbtam Čikagos planui, vadinamam Burnhamo planu. Šiose iliustracijose būsimoji Čikaga rodoma kaip tvarkingas miestas su plačiomis gatvėmis, monumentaliais visuomeniniais pastatais, sutvarkyta ežero pakrante ir nuoseklia parkų sistema. Guérino perspektyvos padėjo abstrakčias urbanistines idėjas pateikti visuomenei suprantama forma. Jos tapo svarbia Miesto gražinimo judėjimo, siekusio pertvarkyti Amerikos miestus pagal reprezentacinės europietiškos architektūros principus, vaizdine išraiška.
1915 m. San Fransiske surengtoje Panamos ir Ramiojo vandenyno tarptautinėje parodoje Guérin dirbo spalvų direktoriumi. Jis rūpinosi bendru parodos architektūros koloritu ir padėjo suvienyti skirtingų pastatų bei dekoracijų vaizdą. Tai buvo neįprastai didelio masto užduotis: spalva čia veikė kaip urbanistinės kompozicijos priemonė, siejanti fasadus, skulptūras, kiemus ir kraštovaizdį į vieną reginį. Šis darbas parodė, kad Guérinas gebėjo mąstyti ne tik apie atskirą paveikslą, bet ir apie visą architektūrinę aplinką.
Plačiausiai išlikę jo monumentaliosios tapybos kūriniai yra Vašingtone esančiame Linkolno memoriale. Memorialo interjerui Guérin sukūrė dvi alegorines kompozicijas – „Išlaisvinimą“ ir „Vienybę“. Jose žmogaus figūros, simbolizuojančios tiesą, laisvę ir šalies susitaikymą, įkomponuotos į griežtą, simetrišką struktūrą. Paveikslai papildo memoriale iškaltus Abraomo Linkolno kalbų tekstus ir architektūros kuriamą iškilmingą nuotaiką. Guérin mirė 1946 m., palikęs kūrinių, esančių tarp tapybos, architektūros ir urbanistinės vaizduotės.
Šiandienos žiūrovui Guérinas įdomus tuo, kad jo darbai leidžia pamatyti, kaip miestų ateitis buvo pristatoma dar iki fotografinių montažų ir skaitmeninių vizualizacijų. Jo piešiniai kartu yra meno kūriniai, projektavimo priemonės ir istorinių miesto idealų dokumentai. Jie skatina klausti, kaip patrauklus vaizdas formuoja visuomenės požiūrį į architektūrą, viešąsias erdves ir politinę atmintį.