Josephas Wrightas, meno istorijoje vadinamas Wrightu iš Derbio (Joseph Wright of Derby), gimė 1734 m. rugsėjo 3 d. Derbyje, Anglijos vidurio krašte, teisininko šeimoje. Beveik visą gyvenimą jis praleido gimtajame mieste — tai buvo neįprasta XVIII a. britų dailininkui, nes karjera paprastai reikalavo įsitvirtinti Londone. 1751 m. Wrightas atvyko į sostinę mokytis pas portretistą Thomas Hudsoną, pas kurį anksčiau buvo mokęsis ir Joshua Reynoldsas; pas Hudsoną jis grįžo dar kartą po kelerių metų. Iš mokytojo perėmė solidžią portreto amato techniką, tačiau savitą braižą susikūrė kitoje srityje.
Septintajame dešimtmetyje Wrightas ėmė tapyti scenas, apšviestas vienu dirbtiniu šviesos šaltiniu — žvake, žibintu, lydymo krosnies žioruojančiu metalu. Tokia kompozicija leido sukurti stiprų šviesos ir šešėlio kontrastą bei sutelkti dėmesį į veidus, stebinčius kažką neįprasto. Garsiausi šio ciklo darbai — „Filosofas, aiškinantis orerį“ (apie 1766 m., saugomas Derby muziejuje ir dailės galerijoje) ir „Eksperimentas su paukščiu oro siurblyje“ (1768 m., Londono Nacionalinė galerija). Pastarajame vaizduojamas keliaujantis gamtos filosofas, iš stiklinio indo išsiurbiantis orą, kad parodytų, jog be jo gyvybė gęsta; aplink susirinkę žiūrovai reaguoja skirtingai — nuo šalto smalsumo iki išgąsčio. Prie tos pačios grupės priskiriamas ir „Alchemikas, ieškantis filosofinio akmens“ (1771 m.).
Wrightas dirbo Anglijos pramonės perversmo epicentre ir bendravo su to meto išradėjais bei verslininkais: tapė Richardo Arkwrighto, medvilnės verpimo mašinos kūrėjo ir Kromfordo manufaktūros savininko, portretą, palaikė ryšius su Josiah Wedgwoodu ir gydytoju bei poetu Erasmusu Darwinu. Iš šios aplinkos gimė paveikslai „Kalvė“ (1771 m.) ir „Geležies liejykla“ (1772 m.), kuriuose kalvių darbas pavaizduotas taip, tarsi būtų religinė scena, o įkaitęs metalas atstoja altoriaus šviesą.
1773 m. dailininkas vedė Ann Swift ir netrukus išvyko į Italiją, kur praleido dvejus metus. Romoje jis studijavo antikos paminklus ir stebėjo Girandola fejerverkus prie Šv. Angelo pilies, Neapolyje piešė Vezuvijų. Ugnikalnio išsiveržimo motyvą vėliau kartojo daugybę kartų, gretindamas gamtos ugnį su žmogaus sukurta šviesa. Grįžęs 1775 m. apsistojo Bate, tikėdamasis perimti į Londoną išvykusio Thomas Gainsborough portretisto vietą, tačiau užsakymų sulaukė nedaug ir 1777 m. sugrįžo į Derbį.
Karjeros pabaigoje Wrightas vis dažniau tapė peizažus — Derbišyro kalvas, Deivdeilo slėnį, Ežerų krašto vaizdus, taip pat naktinį Arkwrighto fabriką, kurio languose dega apšvietimas. 1781 m. jis buvo išrinktas Karališkosios dailės akademijos nariu korespondentu, o 1784 m. jam pasiūlyta tikrojo akademiko vieta, tačiau dėl nesutarimų su Akademija jis šios garbės atsisakė ir 1785 m. Londone surengė asmeninę parodą. Sveikata jį vargino ilgus metus; mirė Derbyje 1797 m. Didžiausia jo darbų kolekcija tebesaugoma gimtojo miesto muziejuje.
Šiandienos žiūrovui Wrightas įdomus pirmiausia tuo, kad jis vienas pirmųjų Europos dailėje mokslinį eksperimentą ir gamyklos darbą pavertė rimta tapybos tema — tokia pat verta drobės kaip mitologija ar šventųjų gyvenimai. Jo paveiksluose užfiksuotas momentas, kai bendruomenė susiduria su nauju žinojimu ir turi nuspręsti, ką apie jį manyti: „Eksperimente su paukščiu“ mokslinis atradimas ir gyvos būtybės kaina parodyti viename kadre, be aiškaus moralinio verdikto. Šis klausimas apie technologijos ribas ir kainą nė kiek nepaseno. Be to, Wrighto šviesos sprendimai — vienas taškinis šaltinis tamsoje, iš šešėlio išnyrantys veidai — atrodo stebėtinai artimi kino ir fotografijos kalbai, todėl jo drobės daugeliui šiuolaikinių žiūrovų perskaitomos lengviau nei daugelis to paties amžiaus portretų.
