Johannes Vermeer gimė 1632 m. spalio mėnesį Delfto mieste, Olandijos Respublikoje, ir tų pačių metų spalio 31 d. buvo pakrikštytas reformatų bažnyčioje. Jo tėvas Reynier Janszoon vertėsi šilko audimu, laikė smuklę ir prekiavo paveikslais, todėl būsimasis dailininkas nuo vaikystės turėjo galimybę matyti įvairių meistrų darbus ir mokytis meno pagrindų. 1653 m. balandį Vermeer vedė Cathariną Bolnes, kilusią iš pasiturinčios katalikų šeimos. Norėdamas susituokti, jis priėmė katalikybę ir persikėlė gyventi į uošvės namus Delfto katalikų kvartale. Pora susilaukė penkiolikos vaikų, iš kurių keturi mirė kūdikystėje. Šeimos išlaikymas reikalavo nuolatinių pajamų, todėl menininkas ne tik tapė, bet ir perėmė tėvo verslą – vertino bei pardavinėjo kitų meistrų kūrinius.
1653 m. pabaigoje Vermeer tapo Šv. Luko dailininkų gildijos nariu Delfte, o 1662, 1663, 1670 ir 1671 m. buvo išrinktas jos vadovu. Skirtingai nei kiti to meto Olandijos meistrai, per savo gyvenimą sukūrę po kelis šimtus paveikslų, Vermeer dirbo lėtai ir per metus nutapydavo vos po du ar tris kūrinius. Šiandien jam oficialiai priskiriami tik 34–37 išlikę darbai. Dailininkas daugiausia vaizdavo patalpų interjerus ir kasdienį miestiečių gyvenimą: laiškų skaitymą, muzikavimą, mokslinius tyrinėjimus ar buities darbus. Jo kūrybai būdingas ypatingas šviesos sklaidos vaizdavimas, tikslus perspektyvos konstravimas ir brangių pigmentų naudojimas. Pavyzdžiui, jis dažnai naudojo natūralų ultramariną, gaminamą iš tauriojo akmens lazurito, taip pat švino ir alavo geltoną spalvą. Meno istorikų teigimu, siekdamas optinio tikslumo ir natūralių šviesos atspindžių, dailininkas galėjo naudoti prietaisą camera obscura.
1672 m. Olandijos Respubliką ištiko sunki ekonominė ir politinė krizė, žinoma kaip Nelaimės metai. Šalį užpuolus Prancūzijos ir Anglijos kariuomenėms, meno rinka žlugo. Vermeer nebegalėjo parduoti nei savo paveikslų, nei kitų autorių darbų, kuriais prekiavo. Šeima pateko į sunkią finansinę padėtį, o skolos ir įtampa pablogino menininko sveikatą. Johannes Vermeer mirė 1675 m. gruodžio mėnesį, būdamas 43 metų amžiaus, ir buvo palaidotas Delfto Senojoje bažnyčioje. Po mirties jo vardas ilgą laiką buvo beveik pamirštas, o kūriniai dažnai priskiriami kitiems olandų meistrams. Tik XIX a. viduryje prancūzų meno kritikas Théophile Thoré-Bürger iš naujo atskleidė Vermeer kūrybą visuomenei ir sudarė jo darbų katalogą.
Šiandienos žiūrovui Johannes Vermeer kūryba išlieka patraukli dėl gebėjimo sustabdyti laiką ir paversti kasdienius momentus meditatyvia patirtimi. Jo paveiksluose užfiksuota vidinė ramybė, intymi erdvė ir meistrystė suvaldyti natūralią šviesą suteikia darbams išskirtinį, beveik fotografinį tikroviškumo įspūdį. Dėl nedidelio išlikusių paveikslų skaičiaus kiekvienas jo kūrinys, pavyzdžiui, Mergina su perlo auskaru, Pienininkė ar Delfto vaizdas, sulaukia didelio dėmesio tarptautinėse parodose. Vermeer gebėjimas perteikti žmogiškąsias emocijas be dramatizmo leidžia šiuolaikiniam žmogui triukšmingame pasaulyje pamatyti grožį paprasčiausiuose kasdienybės epizoduose.
