Johann Wolfgang von Goethe gimė 1749 metais Frankfurte prie Maino pasiturinčioje šeimoje. Greta teisės studijų bei literatūrinio darbo jis visą gyvenimą skyrė didžiulį dėmesį vizualiesiems menams. Meninį išsilavinimą jis pradėjo gauti dar vaikystėje, tėvų namuose mokydamasis piešimo pagrindų. Vėliau, 1765–1768 metais studijuodamas teisę Leipcige, Goethe lankė piešimo pamokas pas tapytoją Adamą Friedrichą Oeserį. Šis meistras supažindino jį su Johanna Joachimo Winckelmanno antikinio meno teorija, kuri suformavo Goethe's estetinį skonį ir skatino ieškoti taurios ramybės bei proporcijų harmonijos vizualiajame mene.
1775 metais persikėlęs į Veimarą ir tapęs valstybės tarnautoju, Goethe nenutraukė dailės praktikos. Jis kūrė Veimaro apylinkių, Ilmo parko bei Harco kalnų kraštovaizdžio eskizus, naudojdamas pieštuką, sepią, plunksną ir akvarelę. Greta gamtos vaizdų jis atliko daugybę anatominių bei botaninių brėžinių, iliustruojančių jo mokslinius tyrinėjimus. Iš viso per savo gyvenimą Goethe sukūrė apie tris tūkstančius piešinių ir akvarelių, kurie ilgą laiką buvo žinomi daugiausia jo artimam bičiulių ratui.
Esminis Goethe's, kaip dailininko ir meno tyrinėtojo, raidos etapas buvo kelionė į Italiją 1786–1788 metais. Gyvendamas Romoje, taip pat lankydamasis Neapolyje bei Sicilijoje, jis kasdien lavino piešimo įgūdžius. Goethe fiksavo Antikos architektūros griuvėsius, Sicilijos šventyklas, Vezuvijaus ugnikalnio apylinkes ir Italijos šviesotamsos ypatumus. Romoje jis glaudžiai bendravo su vokiečių klasicizmo tapytojais Johannu Heinrichu Wilhelmu Tischbeinu, Angelika Kauffmann bei Philippu Hackertu. Šių meistrų padedamas, Goethe siekė perprasti anatominę sandarą, erdvės perspektyvą bei spalvų liejimą akvarele. Italijoje jis trumpam svarstė apie profesionalaus dailininko kelią, tačiau po savikritiškos analizės suprato, kad piešimas jam lieka pažintine priemone, o ne pagrindine profesija.
Grįžęs į Veimarą, Goethe sujungė vizualųjį meną su gamtos mokslais. 1810 metais jis išleido veikalą „Apie spalvų mokslą“ (vok. Zur Farbenlehre). Šiame darbe jis pateikė teoriją, prieštaraujančią Isaaco Newtono fizikiniam požiūriui į šviesą. Goethe tyrimų centre atsidūrė žmogaus akies fiziologija, spalvų kontrastas ir emocinis atspalvių poveikis. Jis sukūrė savo spalvų ratą, tyrinėjo papildomąsias spalvas bei šešėlių spalvinius niuansus. Jo parengtos spalvinių santykių schemos ir iliustracijos parodė, kad meninis regėjimas tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo perceptyvinių savybių. Goethe mirė 1832 metais Veimare.
Šiandienos žiūrovui Goethe's meninis palikimas įdomus tuo, kad atskleidžia analitinio mąstymo ir estetinio jautrumo sintezę. Jo piešiniai bei akvarelės vertinami ne kaip pabaigti akademiniai šedevrai, o kaip tiesioginis stebėjimo proceso dokumentavimas, rodantis vizualiojo mąstymo svarbą gamtos tyrimuose. Goethe's atlikti spalvų sąveikos ir šviesotamsos eksperimentai turėjo tiesioginės įtakos XIX ir XX amžiaus tapybos raidai — jo įžvalgomis rėmėsi tokie menininkai kaip Joseph Mallord William Turner, Vassily Kandinsky ir Piet Mondrian. Šiuolaikinio meno ir mokslo sankirtoje Goethe's vizualusis palikimas išlieka pavyzdžiu, kaip meninis matymas padeda giliau suvokti supančio pasaulio struktūrą.
