Jean-Auguste-Dominique Ingres gimė 1780 metais Montobane, pietvakarių Prancūzijoje. Jo tėvas, Jean-Marie-Joseph Ingres, buvo amatininkas ir tapytojas, suteikęs sūnui pirmąsias dailės bei muzikos pamokas. 1791 metais jaunasis Ingres įstojo į Tulūzos karališkąją tapybos, skulptūros ir architektūros akademiją. 1797 metais jis persikėlė į Paryžių ir tapo Jacques-Louis David studijos mokiniu. Dvidešimt vienų metų amžiaus, 1801 metais, Ingres laimėjo Romos premiją už paveikslą Achilas, priimantis Agamemnono pasiuntinius. Ši premija suteikė jam galimybę tęsti studijas Italijoje, kur jis praleido didžiąją savo jaunystės dalį.
Nuo 1806 iki 1824 metų Ingres gyveno ir dirbo Romoje bei Florencijoje. Italijoje jis tyrinėjo Rafaelio kūrybą bei Antikos paveldą, kuriais rėmėsi visą likusį gyvenimą. Tuo laikotarpiu dailininkas nutapė daug portretų bei aktų, tarp kurių minėtinas 1814 metais sukurtas paveikslas Didžioji odaliska. Šiame kūrinyje autorinio stiliaus paieškos sukėlė Paryžiaus kritikų nuostabą dėl tyčia deformuotų anatominių proporcijų – pailgintos odaliskos nugaros. Sėkmės Prancūzijoje Ingres sulaukė 1824 metų Paryžiaus salone pristatęs paveikslą Liudviko XIII įžadas. Po šio pripažinimo jis grįžo į Paryžių, kur tapo Akademijos nariu ir pagrindiniu linijinės tapybos gynėju, polemizavusiu su Eugène Delacroix atstovaujamu romantizmu bei spalvinio ekspresyvumo viršenybe.
Vėlesniais dešimtmečiais Ingres derino kūrybą su pedagogine veikla: 1835–1840 metais jis vadovavo Prancūzijos akademijai Romoje, o grįžęs į Paryžių dėstė Dailės mokykloje. Šiuo laikotarpiu jis sukūrė portretus, tokius kaip Ponas Bertenas (1832 m.) ir Ponia Moitesjė (1856 m.), pasižyminčius tiksliu audinių, tekstūrų bei personažo socialinio statuso pavaizdavimu. Senatvėje dailininkas toliau tapė didelės apimties kompozicijas. Viena paskutiniųjų jo drobių – 1862 metais pabaigta apskritos formos kompozicija Turkiška pirtis. Jean-Auguste-Dominique Ingres mirė 1867 metais Paryžiuje.
Šiandienos žiūrovui Jean-Auguste-Dominique Ingres kūryba įdomi dėl ribos tarp griežto akademizmo ir ankstyvojo modernizmo paieškų. Nors pats dailininkas laikė save tradicijų ir idealios klasikinės linijos gynėju, jo pasirinkimas laisvai interpretuoti žmogaus anatomiją dėl estetinio linijos sklandumo darė poveikį XX amžiaus meistrams. Tokie tapytojai kaip Pablo Picasso ir Henri Matisse semdavosi įkvėpimo iš Ingres gebėjimo paaukoti anatominį tikslumą vardan kompozicinės harmonijos ir švarios formos. Be to, jo meistriškumas perteikiant medžiagų tekstūras bei gilus žvilgsnis portretuose leidžia šiuolaikiniam žiūrovui tyrinėti XIX amžiaus visuomenės struktūrą, kultūrinį kontekstą bei estetines nuostatas.
