Žanas Antuanas Vato gimė 1684 metais Valansjeno mieste, kuris prieš pat jo gimimą iš Ispanijos Nyderlandų buvo prijungtas prie Prancūzijos. Dėl šios geografinės ir kultūrinės padėties jo kūryboje susipynė Nyderlandų bei prancūzų tapybos tradicijos. Pirmuosius dailės pagrindus įgijęs gimtinėje, apie 1702 metus jis persikėlė gyventi ir dirbti į Paryžių.
Sostinėje Vato iš pradžių užsiėmė paveikslų kopijavimu ir teatro dekoracijų gamyba. Vėliau jis tapo dailininko Klodo Žilo mokiniu bei padėjėju. Ši patirtis supažindino jį su italų komedijos („Commedia dell'arte“) motyvais, kaukių ir teatro personažų tipažais. Kita svarbi jo brendimo pakopa buvo darbas pas dekoratorių Klodą Odraną III, kuris ėjo Liuksemburgo rūmų saugotojo pareigas. Čia Vato gavo galimybę nuodugniai studijuoti Peterio Pauliaus Rubenso tapytą Marijos de Mediči paveikslų ciklą, iš kurio perėmė spalvinės paletės skaidrumą bei lankstų potėpį.
1712 metais Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija priėmė Vato į savo gretas, tačiau privalomąjį baigiamąjį kūrinį jis pateikė tik 1717 metais. Tai buvo paveikslas „Piligrimystė į Kiteros salą“. Kadangi šis darbas neatitiko nė vienos tradicinės akademinių žanrų kategorijos, akademija specialiai jo kūrybai apibūdinti sukūrė naują žanrą – galantiškąsias šventes („fêtes galantes“). Šio žanro paveiksluose vaizduojamos elegantiškos aristokratų ar teatro personažų grupės, leidžiančios laiką idiliškuose gamtos peizažuose, bendraujančios, flirtuojančios ar muzikuojančios. Vėlesniais metais jis nutapė tokius darbus kaip „Pjeras“ (taip pat žinomas kaip „Žilis“) bei „Žerseno iškabos paveikslas“, sukurtas 1720 metais meno pirkėjo krautuvei.
Didžiąją brandaus gyvenimo dalį Vato kentėjo nuo tuberkuliozės. Bandydamas pataisyti pašlijusią sveikatą, 1719 metais jis išvyko į Londoną pasitarti su gydytoju Ričardu Mydu, tačiau Šiaurės Europos klimatas jo būklę tik pablogino. Grįžęs į Prancūziją, paskutinius mėnesius jis praleido draugo namuose Nožane prie Marnos, kur mirė 1721 metais, būdamas trisdešimt šešerių.
Šiandienos žiūrovui Vato kūryba įdomi dėl gebėjimo po išorinio puošnumo ir pramogų scenomis atskleisti gilią žmogaus vienatvę bei nuotaikų kaita paremtą psichologizmą. Jo paveiksluose idiliški parkai ir pasipuošę personažai nėra vien lengvabūdiška dekoracija – juose juntamas laikinumo pojūtis, liūdesys bei nostalgija. Priešingai nei kiti jo laikmečio menininkai, siekę herojiškumo ar moralizavimo, Vato dėmesį sutelkė į subtilias žmogaus emocijas, ribinę būseną tarp vaidybos ir tikrovės. Tai suteikia jo darbams nesenstančio modernumo ir emociškai atpažįstamo gylio.
