Janas Lievensas gimė 1607 metų spalio mėnesį Leidene, kepurininko šeimoje. Būdamas vos aštuonerių metų, jis pradėjo mokytis tapybos pas vietos meistrą Jorisą van Schooteną, o maždaug 1617 metais išvyko į Amsterdamą tobulintis pas Piterį Lastmaną. Grįžęs į gimtąjį Leideną, Lievensas dar būdamas paauglys pradėjo dirbti kaip savarankiškas meistras.
1625–1631 metais Lievensas glaudžiai bendradarbiavo su kitu Leideno dailininku Rembrandtu van Rejnu. Jauni menininkai dalijosi bendra dirbtuve, tais pačiais modeliais ir tapybos medžiagomis, tyrinėjo šviesotamsos efektus bei tapė dramatiškas religines ir mitologines scenas. 1629 metais juos aplankęs diplomatas ir meno žinovas Constantijnas Huygensas užfiksavo, kad Lievensas pasižymėjo drąsiais potėpiais, didelės apimties drobėmis ir siekiu kurti grandiozines kompozicijas. Šio laikotarpio abiejų dailininkų kūriniai, ypač charakterio studijos, buvo tiek panašūs technika ir stiliumi, kad kai kurių paveikslų autorystė iki šiol išlieka menotyrininkų diskusijų objektu.
1632 metais Lievensas išvyko į Londoną, kur praleido trejus metus dirbdamas Anglijos karaliaus Karolio I dvare. Anglijoje jis susipažino su Antonio van Dycko darbais, kurie paskatino jį perimti elegantiškesnį, švelnesnį portretavimo stilių. 1635 metais dailininkas persikėlė į Antverpeną, kur praleido beveik dešimtmetį. Čia jis įsiliejo į flamandų baroko tradiciją, perėmė Petro Paulo Rubenso kūrybos elementus ir 1638 metais vedė skulptoriaus Andrieso de Nole dukterį Suzaną.
1644 metais Lievensas grįžo į Nyderlandus ir įsikūrė Amsterdame. Čia jis tapo paklausiu portretistu ir istorinių scenų tapytoju, gavo stambių užsakymų: kūrė dekoratyvines drobes naujojoje Amsterdamo rotušėje bei Oranžinėje salėje (Oranjezaal) Huis ten Bosch rūmuose Hagoje. Nepaisant intensyvaus darbo ir gaunamų užsakymų, gyvenimo pabaigoje dailininkas patyrė finansinių sunkumų ir mirė 1674 metais Amsterdame, palikęs skolas.
Šiandienos žiūrovui Janas Lievensas įdomus kaip menininkas, kurio biografija atskleidžia tarptautinį XVII amžiaus Europos meno rinkos pobūdį ir stilistinį lankstumą. Jo kūrybinis kelias rodo, kaip vienas tapytojas sugebėjo sėkmingai sujungti olandiškojo realizmo, angliškojo dvaro portreto ir flamandų baroko bruožus. Be to, Lievenso ir Rembrandto bendradarbiavimo pavyzdys atskleidžia dviejų jaunų talentų abipusę įtaką ir kūrybinę varžybą. Lievenso grafikos darbai, medžio raižiniai ir įvairiapusiai portretai šiandien leidžia giliau suprasti Olandijos aukso amžiaus tapybos įvairovę.
