Isaakas Levitanas gimė 1860 metais Kibartuose (dabartiniuose Kybartuose, Lietuvoje), kalbų mokytojo ir geležinkelio vertėjo šeimoje. XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šeima, ieškodama geresnių gyvenimo sąlygų, persikėlė į Maskvą. 1873 metais, būdamas trylikos metų, Levitanas įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, kurioje jau mokėsi jo vyresnysis brolis Avelis. Mirus motinai ir tėvui, jaunasis dailininkas liko be lėšų pragyvenimui, tačiau mokyklos vadovybė atleido jį nuo mokesčio už mokslą ir skyrė stipendiją už pažangą meninėje veikloje.
Mykykloje didžiausią įtaką Levitano meistriškumui padarė peizažo meistrai Aleksejus Savrasovas ir Vasilijus Polenovas. Savrasovas skatino jį ieškoti emocijos kasdienėje gamtoje, o Polenovas supažindino su plenerinės tapybos principales ir šviesos perteikimo svarba. Dėl carinėje Rusijoje galiojusių apribojimų žydų kilmės asmenims, Levitanas kelis kartus buvo priverstas palikti Maskvą. 1879 metais, griežtėjant tvarkai po pasikėsinimo į carą Aleksandrą II, jis kurį laiką gyveno užmiestyje, Saltovkoje, kur toliau intensyviai tapė. 1885 metais baigęs mokyklą, jis negavo kvalifikuoto dailininko diplomo — jam buvo suteiktas tik kaligrafijos mokytojo vardas.
Nepaisant teisinių ir socialinių kliūčių, Levitanas aktyviai dalyvavo parodose. 1891 metais jis tapo Judamųjų dailės parodų draugijos (Peredvižnikų) nariu. Levitano kūryboje susiformavo vadinamasis nuotaikos peizažas. Šiame žanre gamtos vaizdas tarnauja kaip priemonė žmogaus vidinei emocinei būsenai — vienatvei, melancholijai, rimčiai ar vilčiai — išreikšti. Ypatingą vietą jo darbuose užėmė kelionės prie Volgos upės ir gyvenimas Plioso miestelyje. Čia sukurti kūriniai pasižymi platesne spalvų palete ir šviesos prisotinta atmosfera.
Tarp žinomiausių Levitano darbų yra paveikslas „Virš amžinos ramybės“, sukurtas 1894 metais, vaizduojantis mažą medinę bažnytėlę aukštame krante priešais beribį vandenį ir debesimis užtrauktą dangų. Kiti svarbūs kūriniai — „Auksinis ruduo“, „Kovo mėnuo“, atskleidžiantis ankstyvojo pavasario sniego ir saulės kontrastus, bei „Vladimiro kelias“, vaizduojantis tuščią traktą, kuriuo nuteistieji būdavo varomi į Sibirą. Levitanas palaikė artimą draugystę su rašytoju Antonu Čechovu, su kuriuo dažnai susitikdavo ir susirašinėdavo. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį dailininkas dėstė Maskvos tapybos mokykloje, o 1898 metais jam buvo suteiktas akademiko titulas. Levitanas kentėjo nuo sunkaus širdies negalavimo ir mirė 1900 metais Maskvoje.
Šiandienos žiūrovui Isaako Levitano kūryba išlieka įdomi dėl gebėjimo sujungti tikrovišką gamtos stebėjimą su giliai asmeniška emocine būsena. Laikais, kai vizualinis menas dažnai remiasi greitu vizualiniu efektu ar technologijomis, Levitano drobės siūlo lėtą, meditacinį žvilgsnį į aplinką. Jo gebėjimas per šviesos ir šešėlių žaismą, metų laikų kaitą ir subtilius potėpius perteikti universalų žmogaus santykį su gamta leidžia žiūrovui atpažinti savo paties vidines būsenas. Dailininko paveikslai skatina sustoti ir apmąstyti ramybės, trapumo bei gamtos amžinumo temas, kurios išlieka aktualios bet kurioje epochoje.
