Henri Fantin-Latour gimė 1836 m. Grenoblyje, Prancūzijoje, dailininko Jeano-Théodore’o Fantin-Latouro šeimoje. Pirmąsias piešimo ir tapybos pamokas jis gavo iš tėvo. Šeimai persikėlus į Paryžių, būsimasis menininkas mokėsi piešimo mokykloje, kurioje dėstė Horace’as Lecoqas de Boisbaudranas, skatinęs mokinius lavinti regimąją atmintį. 1854 m. Fantin-Latouras trumpai studijavo Paryžiaus dailės mokykloje, tačiau didelę reikšmę jo išsilavinimui turėjo savarankiškas darbas Luvre. Ten jis kopijavo senųjų meistrų, tarp jų Ticiano, Veronese’ės ir Rembrandto, paveikslus, tyrinėjo jų kompoziciją, spalvas bei šviesos naudojimą.
Paryžiuje Fantin-Latouras bendravo su Jamesu McNeillu Whistleriu, Édouard’u Manet, Edgaru Degas ir kitais naujosios tapybos atstovais. Vis dėlto jis neprisidėjo prie nepriklausomų impresionistų parodų ir dažniausiai savo kūrinius teikė oficialiajam Salonui. Jo tapyboje išliko santūrus koloritas, tikslus piešinys ir dėmesys daiktų medžiagiškumui. Kitaip nei impresionistai, siekę perteikti trumpalaikius šviesos įspūdžius, Fantin-Latouras dažnai rinkosi ramias studijos kompozicijas ir lėtą, kruopštų darbo būdą.
Svarbią jo kūrybos dalį sudaro grupiniai portretai, kuriuose užfiksuota XIX a. antrosios pusės Paryžiaus meninė ir literatūrinė aplinka. Paveiksle „Pagarba Delacroix“ (1864) aplink Eugène’o Delacroix portretą sutelkti dailininkai ir kritikai, tarp jų Manet, Whistleris ir Charles’is Baudelaire’as. „Batinjolio dirbtuvėje“ (1870) Manet pavaizduotas tapantis, apsuptas kolegų ir bendraminčių. „Stalo kampe“ (1872) nutapyta grupė poetų, įskaitant Paulį Verlaine’ą ir Arthurą Rimbaud. Šie kūriniai nėra vien draugų atvaizdai: apgalvotas figūrų išdėstymas, santūrūs gestai ir žvilgsniai atskleidžia menininkų tarpusavio ryšius bei jų vietą to meto kultūroje.
Fantin-Latouras taip pat tapė natiurmortus, ypač gėlių kompozicijas. Rožės, lelijos, bijūnai ir kitos gėlės jo drobėse iškyla neutraliame, dažnai tamsiame fone, todėl išryškėja jų spalva, forma ir paviršius. Šie paveikslai sulaukė didelės paklausos Didžiojoje Britanijoje, kur menininko kūrybą padėjo skleisti Whistleris bei kolekcininkai Edwinas ir Ruth Edwardsai. 1876 m. Fantin-Latouras vedė dailininkę Victorią Dubourg. Sutuoktiniai dalį laiko praleisdavo jos šeimos sodyboje Burė, Normandijoje, kur jis daug tapė. Greta portretų ir natiurmortų menininkas kūrė muzikos bei literatūros įkvėptas fantazijas ir litografijas. Jose pasirodo sapniškos figūros, mitologiniai siužetai ir Richardo Wagnerio, Hectoro Berliozo bei kitų kompozitorių kūrinių atgarsiai. Fantin-Latouras mirė 1904 m.
Šiandienos žiūrovui Fantin-Latouras įdomus tuo, kad jo kūryboje susitinka dokumentiškumas ir vaizduotė. Grupiniai portretai leidžia pažvelgti į konkrečią Paryžiaus kultūros bendruomenę, natiurmortai rodo, kaip kasdieniai augalai gali tapti intensyvaus stebėjimo objektu, o muzikinės fantazijos atskleidžia visiškai kitą, nuo tikrovės atsitraukusią autoriaus pusę. Šis skirtumas tarp santūrios regimybės ir vidinio vaizdinių pasaulio suteikia jo darbams įtampos, kuri išlieka suprantama ir dabartiniame mene.
