Giulio Romano

1499–1546 · manierizmas

Giulio Romano portretas

Giulio Romano, tikrasis vardas Giulio Pippi, gimė 1499 m. Romoje. Jis buvo italų tapytojas, architektas ir dekoratorius, kurio kūryba susiformavo brandžiojo Renesanso aplinkoje, tačiau vėliau tapo svarbia manierizmo raidos dalimi. Jaunystėje Giulio pateko į Rafaelio dirbtuvę. Ši buvo ne tik tapybos studija, bet ir didelė kūrybinė organizacija, vykdžiusi popiežių bei Romos didikų užsakymus. Dirbdamas joje Giulio įgijo freskos, piešinio, architektūrinio projektavimo ir didelių dekoratyvinių ciklų planavimo įgūdžių.

Rafaelio vadovaujamas Giulio prisidėjo prie Vatikano rūmų dekoravimo. Jis dirbo prie Vatikano lodžijų freskų ir kitų dirbtuvės projektų, kuriuose atskirų meistrų indėlį ne visada įmanoma tiksliai atskirti. Po Rafaelio mirties 1520 m. Giulio kartu su Gianfrancesco Penni perėmė dalį nebaigtų užsakymų. Jis dalyvavo užbaigiant Vatikano Konstantino salės dekorą ir kitus Rafaelio pradėtus darbus. Šiuo laikotarpiu Giulio išlaikė mokytojo sukurtą monumentalių figūrų kalbą, tačiau jo kompozicijose vis dažniau atsirado įtempti judesiai, sudėtingesnės pozos ir sąmoningai sustiprintas dramatizmas.

1524 m. Giulio persikėlė į Mantują, pakviestas miesto valdovo Federico II Gonzagos. Čia jis dirbo ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip Gonzagų dvaro architektas, interjerų kūrėjas bei įvairių dekoratyvinių sumanymų vadovas. Mantujos laikotarpis tapo svarbiausia savarankiškos jo karjeros dalimi. Giulio projektavo pastatus, pertvarkė rūmų erdves, rengė freskų programas ir vadovavo gausiai pagalbininkų dirbtuvei.

Pagrindinis jo kūrinys Mantujoje yra Palazzo Te – užmiesčio rezidencija, statyta Federico II Gonzagai. Pastato architektūroje klasikinės formos vartojamos laisvai: fasadų ritmas tyčia nelygus, kai kurios detalės atrodo pasislinkusios ar neatitinkančios įprastos konstrukcinės logikos. Tokie sprendimai kuria netikėtumo ir žaidimo taisyklėmis įspūdį. Rūmų interjeruose Giulio ir jo dirbtuvė nutapė mitologinių bei alegorinių scenų ciklus. Psichės salėje vaizduojamos dievų puotos ir meilės istorijos, o Milžinų salėje sienos bei skliautas sujungiami į vientisą griūvančio pasaulio reginį. Žiūrovas tarsi atsiduria tarp krintančių statinių, uolų ir žaibų, kuriais Jupiteris baudžia prieš dievus sukilusius milžinus.

Giulio taip pat pertvarkė dalį Mantujos Kunigaikščių rūmų, kūrė religinius paveikslus, piešinius ir projektus taikomosios dailės dirbiniams. Jo piešiniai buvo naudojami graviūroms ir dekoratyviniams objektams. Gyvenimo pabaigoje jis parengė Mantujos katedros interjero rekonstrukcijos projektą. Dailininkas mirė 1546 m. Mantujoje, kur buvo praleidęs daugiau kaip du dešimtmečius.

Šiandienos žiūrovui Giulio Romano įdomus tuo, kad jo kūryboje galima stebėti perėjimą nuo harmoningos Rafaelio dailės prie sąmoningai nestabilaus ir teatrališko vaizdo. Palazzo Te freskos veikia ne kaip atskiri paveikslai, bet kaip visą erdvę apimanti patirtis, artima šiuolaikinėms instaliacijoms. Jo architektūroje taisyklių pažeidimai nėra klaidos: jie skirti sutrikdyti lūkesčius ir paskatinti atidžiau vertinti tai, kaip pastatas bei vaizdas veikia žmogaus pojūčius.

Kūriniai — iš Wikimedia Commons, viešo naudojimo arba atviros licencijos. Autorystė nurodyta prie kiekvieno kūrinio.