Giovanni Antonio Canal, žinomas Canaletto pravarde, gimė 1697 m. spalio 18 d. Venecijoje, tapytojo Bernardo Canalio šeimoje. Amato pradžios mokėsi tėvo dirbtuvėje, kur buvo kuriamos operos spektaklių dekoracijos — šis darbas išmokė jaunuolį perspektyvos konstravimo, scenos gilumos iliuzijos ir architektūros piešimo. 1719–1720 m. kartu su tėvu ir broliu dirbo Romoje, ruošdamas dekoracijas Alessandro Scarlatti operoms. Romoje matyti antikiniai griuvėsiai ir to meto vedutų tapyba paskatino jį atsisakyti teatro ir imtis miesto vaizdų. Grįžęs į Veneciją, 1720 m. įstojo į tapytojų cechą ir pradėjo savarankišką karjerą.
Ankstyvieji Canaletto darbai nutapyti tamsesne, kontrastinga palete, su plačiais potėpiais ir stipriais šešėliais; juose matyti ne tik iškilmingoji, bet ir kasdienė Venecija — kiemai, skalbiniai, mūrininkų dirbtuvės. Tokia yra apie 1725 m. sukurta „Akmentašių kiemo“ kompozicija. Vėliau tapyba tapo šviesesnė, tikslesnė, labiau nušlifuota, pritaikyta užsakovų skoniui. Canaletto vaizdavo Didįjį kanalą, Šv. Morkaus aikštę, Dožų rūmus, Rialto tiltą, taip pat Venecijos šventes — Bucintoro išplaukimą per Šeštinių ceremoniją, regatas, procesijas. Greta tikslių vedutų jis kūrė ir kapričus — išgalvotas kompozicijas, kuriose realūs pastatai derinami su įsivaizduojamais arba perkeliami į kitas vietas.
Lemiamą vaidmenį jo karjeroje suvaidino anglų pirklys Joseph Smith, nuo 1744 m. ėjęs Britanijos konsulo Venecijoje pareigas. Jis tapo tapytojo agentu, užsakovu ir tarpininku tarp Canaletto ir britų keliautojų, atvykstančių į Veneciją per Didžiąją kelionę. 1735 m. Smitho iniciatyva pasirodė Antonio Visentini raižinių rinkinys pagal Canaletto Didžiojo kanalo vaizdus, išplatinęs dailininko kompozicijas visoje Europoje. Pats Canaletto taip pat ofortavo — jo graviūrų rinkinys, dedikuotas Smithui, jungia realius ir sugalvotus motyvus. 1762 m. Smithas pardavė savo kolekciją karaliui Jurgiui III, todėl didžiausias Canaletto darbų telkinys šiandien yra Britanijos karališkojoje kolekcijoje.
1740-aisiais Austrijos įpėdinystės karas sumažino keliautojų srautą į Veneciją, o kartu ir užsakymus. 1746 m. tapytojas išvyko į Angliją ir ten su pertraukomis praleido beveik dešimtmetį. Londone jis tapė Temzę, statomą Vestminsterio tiltą, Vaitholą, taip pat Vorviko pilį ir Badmintono dvarą provincijoje. Kai pasklido gandai, esą atvykėlis nėra tikrasis Canaletto, dailininkas viešai tapė savo būste Londone, kviesdamas užsukti ir įsitikinti. Jo sesers sūnus Bernardo Bellotto, mokęsis dėdės dirbtuvėje, taip pat naudojo Canaletto vardą ir vėliau sukūrė Drezdeno, Vienos bei Varšuvos vedutas.
Grįžęs į Veneciją, Canaletto toliau dirbo, nors buvusio užsakymų gausumo nebeatgavo. 1763 m. buvo išrinktas į Venecijos tapybos ir skulptūros akademiją; kaip priėmimo darbą pateikė kaprišą su kolonada, vedančia į rūmų kiemą. Mirė Venecijoje 1768 m. balandžio 19 d., nepalikęs didelio turto ir tiesioginių įpėdinių.
Tyrinėtojai mano, kad Canaletto naudojosi camera obscura — optiniu prietaisu, padedančiu perkelti vaizdą į popierių; Venecijos Correr muziejuje saugomas toks aparatas su įrašu „A. Canal“. Vis dėlto jo paveikslai nėra mechaniškos kopijos: dailininkas laisvai keitė regėjimo kampą, plėtė aikštes, sujungdavo kelis taškus į vieną panoramą.
Šiandienos žiūrovui Canaletto įdomus pirmiausia kaip miesto portretistas, dirbęs gerokai anksčiau už fotografiją. Jo drobės leidžia pamatyti, kaip XVIII a. atrodė Venecija ir Londonas — kokie fasadai stovėjo, kaip atrodė statomas tiltas, kokiomis valtimis plaukiota, kaip buvo rengiamasi. Kartu tai pasakojimas apie turizmą jo užuomazgose: paveikslai buvo perkami kaip kelionės suvenyrai, o dailininkas derino dokumentiškumą su tuo, ko norėjo pirkėjas. Galiausiai jo darbai traukia tiksliai pagauta šviesa — drėgnu lagūnos oru, vandens atspindžiais ir šešėliais, krintančiais ant šlapio akmens.
