Giambattista Pittoni gimė 1687 m. birželio 6 d. Venecijoje. Meninio rengimo pagrindus jis gavo savo dėdės Francesco Pittoni dirbtuvėje. Ankstyvuoju laikotarpiu abu dailininkai bendradarbiavo kurdami kelis paveikslus, tačiau jau apie 1716 m., pristatęs individualius kūrinius, Giambattista atsiskleidė kaip savarankiškas meistras. Jo meninei raidai darė įtaką tokie amžininkai kaip Sebastiano Ricci, Giovanni Battista Piazzetta ir Giovanni Battista Tiepolo, tačiau Pittoni išvystė atpažįstamą personalinį stilių. Šis tapytojas išsiskyrė tuo, kad beveik visą savo gyvenimą praleido Venecijoje ir retai apleisdavao gimtąjį miestą, nors jo darbai plito toli už Italijos ribų.
XVIII a. pirmojoje pusėje Pittoni tapo paklausiu tapytoju tarptautinėje meno rinkoje. Jo paslaugomis naudojosi užsienio valdovai ir aristokratai. Dailininkas kūrė paveikslus Saksonijos kurfiurstui ir Lenkijos karaliui Augustui II, Ispanijos karališkajai šeimai, Šventosios Romos imperijos kiemui Vienoje bei Rusijos imperatorei Elžbietai. Taip pat jis dalyvavo britų prodiuserio Oweno Swiny inicijuotame projekte, skirtame paminėti Didžiosios Britanijos istorines asmenybes alegoriniuose paveiksluose. Pittoni užėmė svarbias pareigas instituciniame meno gyvenime: 1750 m. jis prisidėjo prie Venecijos tapybos ir skulptūros akademijos steigimo, o 1758 m., perėmęs pareigas iš Giovanni Battista Tiepolo, tapo šios akademijos prezidentu ir ėjo šias pareigas iki 1760 m. Tapytojas mirė Venecijoje 1767 m. lapkričio 6 d.
Pittoni kūryboje vyravo religiniai ir mitologiniai siužetai, taip pat altoriaus paveikslai bažnyčioms. Tarp jo išlikusių darbų yra paveikslai Venecijos Šv. Eustachijaus bažnyčioje, taip pat kūriniai, saugomi Luvre, Ermitaže bei Drezdeno paveikslų galerijoje. Skirtingai nei daugelis kitų to meto Venecijos meistrų, jis retai tapė dideles sienų freskas, verčiau rinkdamasis molbertinę tapybą. Jo darbo metodui buvo būdingas itin kruopštus pasirengimas: išliko gausi jo piešinių bei alyva atliktų eskizų kolekcija. Šiuose nedidelio formato darbuose dailininkas tiksliai apskaičiuodavo kompoziciją, draperijų klostavimą, figūrų išdėstymą ir apšvietimą. Pittoni paveikslams būdingas spalvinis skonis, kuriame šalti pasteliniai tonai derinami su ryškiais raudonos, mėlynos ir auksinės spalvos akcentais, o veikėjų pozos ir gestai pasižymi dramatišku, tačiau grakščiu teatriškumu.
Šiandienos žiūrovui Giambattista Pittoni kūryba įdomi kaip brandaus rokoko stiliaus estetikos ir XVIII a. Europos meninio skonio atspindys. Jo darbuose galima tyrinėti, kaip per grakščias figūrų pozas, šviesos žaismą ir spalvinius perėjimus sukuriamas sklandus vizualinis pasakojimas. Be to, šiuolaikiniam lankytojui ypatingą vertę turi Pittoni išlikę alyviniai eskizai: jie atskleidžia ne tik galutinį rezultatą, bet ir patį kūrybinį procesą, demonstruodami autoriaus sugebėjimą nedideliame formate perteikti didžiulę dinamišką energiją, kompozicinį tikslumą ir intymią spalvinę harmoniją.
