Gerard van Honthorst gimė 1592 metais Utrechte, audinių raštų piešėjo šeimoje. Tapybos pagrindus jis įgijo Utrechte, mokydamasis pas meistrą Abrahamą Bloemaertą. Apie 1610–1615 metus jaunasis dailininkas išvyko į Italiją tobulinti įgūdžių ir apsistojo Romoje. Šis periodas tapo lemiamu jo meniniam braižui, kadangi Romoje jį giliai paveikė Caravaggio meistriškai naudota šviesotamsa. Italijoje Honthorstas gebėjo tiksliai pavaizduoti naktines scenas, apšviestas vienintelio šviesos šaltinio — žvakės, aliejinės lempos ar deglo. Šviesos šaltinį jis dažnai paslėpdavo už veikėjų rankų ar daiktų, taip sukurdamas stiprų siluetų ir atšvaitų efektą. Dėl šios technikos italai jį praminė „Gherardo delle Notti“ (Naktų Gerardu). Jo užsakovais tapo kardinolas Scipione Borghese ir bankininkas Vincenzo Giustiniani, kurio užsakymu Honthorstas nutapė religinius kūrinius, tokius kaip „Kristus prieš vyriausiąjį kunigą“, bei sukūrė paveikslus Romos bažnyčioms.
1620 metais grįžęs į gimtąjį Utrechtą, Honthorstas kartu su Hendricku ter Brugghenu ir Dircku van Baburenu suformavo vadinamąją Utrechto karavadžinistų grupę. Šie menininkai išplatino Caravaggio įtakotą stilių Šiaurės Nyderlanduose. Honthorstas tapė religinio turinio paveikslus ir buitinio žanro kūrinius: liutnia grojančius muzikantus, užeigų lankytojus, lošėjus bei linksmybių scenas. 1622 metais jis tapo Utrechto Šv. Luko gildijos nariu, o vėliau — ir jos vadovu. 1628 metais dailininkas išvyko į Londoną, kur kūrė Anglijos karaliaus Karolio I ir jo šeimos portretus bei dekoravo rūmų lubas alegoriniais vaizdais, atvaizduodamas karališkosios šeimos narius kaip antikinius dievus.
Po viešnagės Anglijoje Honthorstas vis daugiau dėmesio skyrė portretinei tapybai ir dvaro užsakymams. Persikėlęs į Hagą, jis tapo oficialiu Olandijos valdytojo, Oraniečių princo Frederiko Henriko, dvaro dailininku. Dvare jis taip pat dirbo ištremtai Bohemijos karalienei Elzbietai Stiuart ir mokė jos vaikus piešimo. Prisitaikydamas prie aukštuomenės reikalavimų, Honthorstas palaipsniui atsisakė tamsių, kontrastingų naktinių vaizdų ir perėjo prie šviesesnio, lygesnio klasicistinio stiliaus. Jo dirbtuvėse Hagoje buvo gaminama daugybė karališkųjų šeimų portretų kopijų, o jam padėjo gausus mokinių būrys, tarp kurių buvo ir Joachim von Sandrart. Vėlyvuoju laikotarpiu dailininkas grįžo į Utrechtą, kur mirė 1656 metais.
Šiandienos žiūrovui Gerard van Honthorst kūryba įdomi dėl tikslaus dramatiškos šviesos valdymo ir gebėjimo vaizduojamai scenai suteikti neįprastą atmosferą. Jo naktiniai paveikslai, kuriuose viena žvakės liepsna iš tamsos išplėšia veikėjų veidų išraiškas ir gestus, atskleidžia šviesos dramos suvokimą, artimą šiuolaikinei kinematografijai. Be to, jo biografija ir stiliaus pokyčiai leidžia suprasti, kaip XVII amžiaus menininkai derino Caravaggio atradimus su Europos dvaro estetikos reikalavimais.
