Gerard de Lairesse gimė 1641 metais Lježe, tapytojo Renier de Lairesse šeimoje. Šeimoje buvo puoselėjamos meno tradicijos, todėl pirmuosius tapybos pagrindus būsimasis meistras įgijo iš tėvo, o vėliau studijas tęsė pas dailininką Bertholet Flémalle. Jaunystėje palikęs gimtąjį miestą dėl asmeninių priežasčių ir konfliktų, de Lairesse trumpam apsistojo Utrechte, o apie 1665 metus galutinai persikėlė į Amsterdamą. Olandijos sostinėje jo talentą pastebėjo įtakingas meno prekiautojas Gerrit van Uylenburgh, suteikęs galimybę gauti užsakymų iš turtingiausių miesto gyventojų. Amsterdame de Lairesse greitai įsitvirtino ir tapo paklausiu XVII amžiaus antrosios pusės dekoratyvinės ir istorinės tapybos meistru.
De Lairesse kūryboje dominuoja antikinių aluzijų, graikų bei romėnų mitologijos ir filosofinių alegorijų temos. Jam didelę įtaką darė prancūzų klasicizmo kryptis, ypač Nicolas Poussin darbai, todėl amžininkai jį dažnai vadino Olandijos Poussinu. Dailininkas kūrė didelio formato drobės kompozicijas, sienų ir lubų tapybą pasiturinčių Amsterdamo pirklių, pavyzdžiui, Andries de Graeff, namų interjerams bei valstybinėms įstaigoms, tarp jų Hagos Binnenhof rūmų teismo salei. Jis taip pat tapė teatro dekoracijas Amsterdamo miesto teatrui. Skirtingai nuo tamsesnio, natūralistinio ankstyvesnio olandų meistrų stiliaus, de Lairesse rinkosi šviesias spalvas, aiškius kontūrus, elegantiškas figūrų pozas ir griežtai apskaičiuotą perspektyvos struktūrą. Rembrandt van Rijn 1665 metais nutapė de Lairesse portretą, kuriame tikroviškai pavaizdavo jo veidą, pažeistą įgimto sifilio. Nepaisant šios pažinties, pats de Lairesse savo vėlesniuose raštuose atmetė Rembrandto estetika paremtą natūralizmą ir pasisakė už griežtą, idealizuotą klasikinį stilių.
Apie 1690 metus de Lairesse visiškai apako dėl ligos sukelto regėjimo nervo atrofijos ir prarado galimybę toliau tapyti. Nepaisant aklumo, jis nenutraukė intelektinės veiklos ir savo namuose rengė reguliarias paskaitas apie meno teoriją, anatomiją, proporcijas bei kompoziciją. Padedamas sūnų ir studentų, kurie užrašinėjo jo mintis, jis parengė du svarbius traktatus: 1701 metais išleistą „Piešimo meno pagrindai“ ir 1707 metais išleistą „Didžioji tapybos knyga“. Šie leidiniai buvo išversti į kelias Europos kalbas ir tapo standartiniais vadovėliais XVIII amžiaus Europos dailininkams bei teoriniais akademinės tapybos pamatais. Dailininkas mirė 1711 metais Amsterdame.
Šiandienos žiūrovui Gerard de Lairesse yra įdomus kaip meistras, iliustruojantis Olandijos aukso amžiaus pabaigos stiliaus virsmą iš buitinio natūralizmo į elegantišką akademinį klasicizmą. Jo gyvenimo istorija atskleidžia išskirtinę kūrybinę valią: praradęs regėjimą, jis nesustojo ir gebėjo iš naujo apibrėžti savo vaidmenį meno istorijoje, tapdamas įtakingu teoretiku, suformavusiu XVIII amžiaus Europos estetines normas. Be to, Rembrandto nutapytas de Lairesse portretas kuria unikalią priešpriešą žiūrovo sąmonėje: matydami trapią, ligos pažeistą menininko išvaizdą Rembrandto drobėje, galime lyginti ją su paties de Lairesse tapytu idealizuotu, harmoningu ir nepriekaištingos tvarkos pasauliu. Ši dramatiška trintis tarp kūniško pažeidžiamumo ir siekio kurti tobulą grožį suteikia jo kūrybai bei asmenybei papildomo gylio.
