Pranciškus Smuglevičius gimė 1745 metais Varšuvoje, tapytojo Lukšo Smuglevičiaus ir Reginos Olesinskos šeimoje. Dailės pagrindų jis pradėjo mokytis tėvo dirbtuvėje, o vėliau žinias gilino pas giminaitį dailininką Simoną Čechavičių. 1763 metais Smuglevičius išvyko į Italiją, kur įstojo į Romos Šv. Luko akademiją. Studijų metais jo mokytoju tapo austrų portretistas Antonas fon Maronas. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio skirta stipendija leido jaunajam menininkui Romoje praleisti daugiau nei dvidešimt metų. Šiuo laikotarpiu jis giliai studijavo antikinį meną, kopijavo Renesanso meistrų kūrinius ir kartu su architektu Vincenzu Brenna rengė senovės Romos imperatoriaus Nerono Aukso rūmų freskų piešinius bei raižinius. Šios iliustracijos buvo išleistos atskiru albumu ir atnešė autoriui žinomumą visoje Europoje.
1784 metais grįžęs į Varšuvą, Smuglevičius įkūrė privačią tapybos mokyklą ir gavo daugybę užsakymų iš šalies didikų bei bažnyčių vadovų. Jis tapė altorinius paveikslus, portretus ir istorines kompozicijas. Dailininko darbuose atsispindėjo tuo metu vykę svarbūs politiniai įvykiai: Ketverių metų seimo reformos ir 1794 metų Tado Kosčiuškos vadovaujamas sukilimas. Paveiksle, vaizduojančiame Tado Kosčiuškos priesaiką Krokuvos turgavietėje, Smuglevičius tiksliai užfiksavo istorinį momentą, naudodamas aiškią klasicistinę kompoziciją, griežtą liniją ir santūrią spalvų paletę. Be to, jis sukūrė iliustracijų ciklus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorijos temomis.
1797 metais dailininkas buvo pakviestas į Vilnių ir tapo naujai įsteigtos Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vadovu bei pirmuoju jos profesoriumi. Smuglevičius paruošė akademinio dėstymo programą, grindžiamą anatomijos studijomis, antikinių skulptūrų kopijavimu ir darbais iš natūros. Vilniuje jis nutapė paveikslus Vilniaus katedros šoninėms koplyčioms, sukūrė darbus Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai bei išdekoravo universiteto rektoriaus salę, kuri šiandien vadinama Smuglevičiaus sale. Per dešimtį pedagoginio darbo metų jis išugdė visą dailininkų kartą, tarp kurių paminėtini Jonas Rustemas, Juozapas Oleškevičius ir Kanutas Ruseckas. Smuglevičius katedrai vadovavo iki pat savo mirties 1807 metais Vilniuje.
Šiandienos žiūrovui Pranciškus Smuglevičius įdomus kaip menininkas, perkėlęs Vakarų Europos klasicizmo tradicijas į Lietuvos ir Lenkijos kultūrinę erdvę. Jo kūriniai leidžia tiesiogiai prisiliesti prie Apšvietos epochos idėjų, politinių sukrėtimų ir to meto visuomenės vertybių. Smuglevičiaus paveiksluose užfiksuoti istoriniai siužetai ir portretai tarnauja kaip vaizdiniai XVIII amžiaus pabaigos liudijimai. Šiuolaikiniam lankytojui taip pat patrauklus jo universalumas: jis buvo ne tik tapytojas bei pedagogas, bet ir antikinių paminklų tyrinėtojas, kurio atlikti Nerono rūmų braižiniai iki šiol išlaiko meninę bei mokslinę vertę. Be to, jo indėlis steigiant Vilniaus tapybos mokyklą padėjo pamatus visai vėlesnei Lietuvos vaizduojamojo meno raidai.
