Francisco de Zurbarán gimė 1598 m. Fuente de Cantos miestelyje, Estremadūroje, pirklio šeimoje. 1614 m. jis išvyko į Seviliją ir trejus metus mokėsi dailininko Pedro Díaz de Villanuevos dirbtuvėje. Nors Sevilija tapo pagrindine jo kūrybinės veiklos vieta, baigęs mokslus Zurbarán kurį laiką gyveno Ljerenoje. Ten 1617 m. vedė María Páez ir pradėjo savarankiškai dirbti. Per gyvenimą jis buvo vedęs tris kartus ir turėjo kelis vaikus; jo sūnus Juanas de Zurbaránas taip pat tapo tapytoju, daugiausia kūrusiu natiurmortus.
Svarbus karjeros etapas prasidėjo 1626 m., kai Sevilijos dominikonų vienuolynas San Pablo el Real užsakė jam didelį religinių paveikslų ciklą. Po dvejų metų dailininkas gavo užsakymą iš basųjų mercedarų vienuolyno. Šie darbai įtvirtino jo reputaciją Sevilijoje, o 1629 m. miesto taryba pakvietė jį nuolat apsigyventi mieste. Zurbarán tapė altorių paveikslus, vienuolynų ciklus, šventųjų atvaizdus ir kankinystės scenas. Jo kūryba atitiko po Tridento susirinkimo sustiprėjusius Katalikų Bažnyčios reikalavimus: religiniai siužetai turėjo būti aiškūs, paveikūs ir skatinantys asmeninį pamaldumą.
Zurbaráno tapybai būdingas ryškus šviesos ir tamsos kontrastas, santūrios kompozicijos bei tiksliai perteiktos medžiagų savybės. Jo šventieji ir vienuoliai dažnai vaizduojami tamsiame, beveik neapibrėžtame fone, todėl dėmesys sutelkiamas į veidą, rankas ir drabužį. Sunkios vilnonės abitų klostės, balti audiniai, mediniai stalai ar keraminiai indai nutapyti taip kruopščiai, kad kasdieniai daiktai įgauna dvasinę įtampą. Šiuo požiūriu jo kūryba siejama su tenebrizmu ir dažnai gretinama su Caravaggio tapyba, nors nėra duomenų, kad Zurbarán būtų lankęsis Italijoje.
Tarp svarbiausių jo kūrinių yra „Nukryžiuotasis Kristus“ (1627), „Šventasis Serapijonas“ (1628) ir monumentali „Šventojo Tomo Akviniečio apoteozė“ (1631). Zurbarán tapė ir natiurmortus bei religines daiktų kompozicijas. Paveiksle „Agnus Dei“ surištas avinėlis pavaizduotas be pasakojamojo fono, tačiau tampa Kristaus aukos simboliu. Dailininko dirbtuvėje buvo kuriami paveikslai ne tik Ispanijos užsakovams: nemažai darbų iš Sevilijos išsiųsta į Ispanijos valdas Amerikoje.
1634 m. Zurbarán dirbo Madride prie Buen Retiro rūmų Karalysčių salės dekoro. Karaliaus Pilypo IV užsakymu jis nutapė Heraklio žygių ciklą ir paveikslą, skirtą Kadiso gynybai. Vėliau dailininkas grįžo į Seviliją, tačiau amžiaus viduryje užsakymų sumažėjo. Miestą slėgė ekonominė krizė, o religinėje tapyboje vis didesnio pasisekimo sulaukė švelnesnė, emocingesnė Bartolomé Estebano Murillo maniera. 1658 m. Zurbarán persikėlė į Madridą, kur gyveno ir dirbo iki mirties 1664 m.
Šiandienos žiūrovui Zurbaránas įdomus gebėjimu minimaliomis priemonėmis sukurti susikaupimo būseną. Jo paveiksluose nedaug judesio ir aplinkos detalių, tačiau šviesa, audinių svoris, daiktų paviršiai ir figūrų tyla suteikia scenoms psichologinio intensyvumo. Net religinio siužeto neatpažįstantis žiūrovas gali stebėti, kaip paprastas avinėlis, baltas drabužis ar vieniša figūra tampa apmąstymo apie kančią, orumą ir vidinę ramybę vaizdu.
