Francesco Guardi gimė 1712 metais Venecijoje, tapytojo iš Trentino regiono Domenico Guardi ir Claudia Picozzi šeimoje, bei buvo pakrikštytas spalio 5 dieną Santa Maria Formosa bažnyčioje. Tėvui anksti mirus, Francesco kartu su broliais Gian Antonio ir Nicolò dirbo šeimos dirbtuvėse. Pirmaisiais dešimtmečiais dirbtuvėms vadovavo vyresnysis brolis Gian Antonio, todėl Francesco daugiausia prisidėjo prie religinių paveikslų, altorių puošybos ir istorinių kompozicijų kūrimo. Šeima buvo tiesiogiai susijusi su to meto Venecijos menine aplinka: jų sesuo Maria Cecilia ištekėjo už tapytojo Giovanni Battista Tiepolo. Po brolio Gian Antonio mirties 1760 metais Francesco Guardi perėmė vadovavimą dirbtuvėms ir sutelkė dėmesį į savarankišką kūrybą.
Apie XVIII amžiaus vidurį Guardi pradėjo tapyti vedutas – miesto peizažus. Tuo metu Venecijoje buvo paklausūs Canaletto darbai, kuriuos pirko užsienio keliautojai. Guardi rėmėsi Canaletto kompozicijomis, tačiau išvystė kitokį požiūrį į peizažą. Canaletto siekė tikslios architektūrinės dokumentacijos ir perspektyvinio aiškumo, o Guardi sutelkė dėmesį į šviesos, oro ir vandens judėjimą. Jo peizažuose dažnai vaizduojama Šv. Marko aikštė, Didysis kanalas bei atokesnės lagūnos salos. Dailininkas naudojo greitą, smulkų potėpį, italų kalboje vadinamą pittura di tocco, kuris leido perteikti saulės blyksnius ant vandens paviršiaus, atspindžius ir kintančią lagūnos atmosferą.
Be realių Venecijos reginių, Guardi tapė kapričus – fantastinius peizažus, kuriuos sudarė išgalvotos griuvėsių, kaimo statinių ir tikros architektūros kombinacijos. 1782 metais Venecijos respublikos vyriausybė pavedė Guardi užfiksuoti oficialias miesto iškilmes, surengtas Popiežiaus Pijaus VI bei Rusijos didžiojo kunigaikščio vizitų proga. 1784 metais dailininkas buvo išrinktas Venecijos tapybos ir skulptūros akademijos nariu. Dailininkas taip pat paliko gausią piešinių kolekciją, atliktą plunksna ir tušu, pasižyminčią tais pačiais greitais linijų judesiais. Guardi mirė 1793 metais Venecijoje.
Šiandienos žiūrovui Francesco Guardi kūryba įdomi tuo, kad ji pateikia subjektyvų ir emocingą XVIII amžiaus Venecijos vaizdą. Užuot kūręs tikslią architektūrinę dokumentaciją, dailininkas užfiksuoja trapią, kintančią miesto būseną, lagūnos orą ir šviesos žaismą. Jo laisvas potėpis, eskiziškumas ir dėmesys optiniams efektams daro jo darbus artimus XIX amžiaus impresionistų ieškojimams. Žiūrėdamas į Guardi peizažus ir kapričus, šiuolaikinis lankytojas mato ne sustingusį istorinį paminklą, o gyvą, poetišką miestą, kurio nuotaika ir atmosferinis gylis išlieka patrauklus šiandienos estetinei patirčiai.
