Francesco di Giorgio Martini gimė 1439 metais Sienoje. Dailės amato jis mokėsi pas Sienos tapytoją ir skulptorių Lorenzo di Pietro, žinomą Vecchietta slapyvardžiu. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, nuo 1469 iki 1475 metų, menininkas dirbo bendroje dirbtuvėje su tapytoju Neroccio di Bartolomeo de' Landi. Šiuo periodu jis kūrė altorinius paveikslus, medines skulptūras, iliustravo rankraščius ir gavo pirmąjį svarbų gamybinį užsakymą iš Sienos miesto valdžios – prižiūrėti bei plėtoti miesto požeminių vandentiekio kanalų sistemą. Tarp išlikusių šio laikotarpio tapybos darbų yra Sienos nacionalinėje pinakotekoje saugomi paveikslai „Švč. Mergelės Marijos karūnavimas“ ir „Kristaus gimimas“, kuriuose Sienos mokyklai būdinga linijų elegancija derinama su naujomis perspektyvos taisyklėmis.
1477 metais Francesco di Giorgio persikėlė į Urbino kunigaikštystę ir tapo kunigaikščio Federico da Montefeltro rūmų architektu bei karo inžinieriumi. Urbine jis dirbo ties Kunigaikščių rūmų apdaila bei vidaus patalpų projektavimu, taip pat suprojektavo San Bernardino bažnyčią, skirtą valdovo kapavietei. Dėl augančios parako ginklų grėsmės menininkas specializavosi gynybinėje architektūroje. Jis suprojektavo ir išplėtė daugiau nei septyniasdešimt tvirtovių bei pilių Centrinėje ir Pietų Italijoje, iš kurių žinomiausios – Sasakorvaro, Mondavijo ir Kaljo tvirtovės. Francesco di Giorgio pritaikė naujovišką žemų, storų sienų ir apvalių arba pleišto formos bastionų konstrukciją, padėjusią atlaikyti patrankų apšaudymą. Tokie projektai taip pat įgyvendinti Kortonoje, kur pagal jo brėžinius iškilo Švč. Mergelės Marijos Calcinaio bažnyčia.
Savo inžinerinę ir architektūrinę patirtį menininkas apibendrino veikale „Civilinės ir karinės architektūros traktatas“. Šiame rankraštyje jis pateikė šimtus iliustracijų, kuriose atskleidė hidraulinių mašinų, kranų, ginklų ir pastatų proporcijų brėžinius, grįstus žmogaus kūno anatomija. 1490 metais Francesco di Giorgio kartu su Leonardo da Vinci konsultavo Pavijos katedros statybų vadovus. Leonardo da Vinci atidžiai studijavo vyresniojo kolegos traktatą, darė jame savo užrašus ir perėmė kai kurias mechanikos bei architektūros idėjas. Vėlesniais metais menininkas grįžo į gimtąją Sieną, kur užėmė vyriausiojo miesto inžinieriaus pareigas, dirbo prie Sienos katedros kupolo konstrukcijos ir nuliejo dvi bronzines angelų skulptūras katedros didžiajam altoriui. Dailininkas mirė 1501 metais Sienoje.
Šiandienos žiūrovui Francesco di Giorgio įdomus kaip universalus Renesanso epochos meistras, kurio veikloje estetinė forma susilieja su praktine funkcija. Jo kūryba rodo, kaip XV amžiaus menininkas gebėjo vienu metu būti subtilus religinių paveikslų tapytojas, bronzos liejėjas ir pragmatiškas karo inžinierius. Tyrinėjant jo architektūrinius brėžinius ir traktato iliustracijas, atsiveria tiesioginis ryšys su Leonardo da Vinci grafiniais tyrimais ir atskleidžiama, kaip vaizduojamojo meno dėsniai buvo taikomi sprendžiant sudėtingus techninius Renesanso epochos iššūkius.
