Filippo Lippi gimė apie 1406 metus Florencijoje, mėsininko Tommaso di Lippo šeimoje. Anksti netekęs tėvų, būdamas septynerių metų jis pateko į karmelitų vienuolyną prie Santa Maria del Carmine bažnyčios Florencijoje. Būtent čia 1421 metais jis priėmė vienuolio įstatus ir gavo brolio Filippo vardą. Vienuolyne stebėdamas Masaccio ir Masolino kuriamas freskas Brancacci koplyčioje, Lippi išmoko anatominio tikslumo, linijinės perspektyvos bei šviesotamsos principų.
1432 metais Lippi paliko vienuolyną, nors vienuolio titulą išlaikė. 1434 metais jis dirbo Padujoje, o grįžęs į Florenciją sulaukė įtakingos Medici giminės paramos. Cosimo de' Medici tapo pagrindiniu menininko užsakovu bei globėju. Tarp svarbių šio laikotarpio darbų – paveikslas „Mergelės Marijos karūnavimas“, sukurtas Šv. Ambroziejaus bažnyčiai Florencijoje, kuriame dailininkas pavaizdavo ir savo paties autoportretą.
1456 metais Lippi buvo paskirtas Šv. Margaritos moterų vienuolyno Prate kapelijonu. Tapydamas šio vienuolyno altoriaus paveikslą, jis įsimylėjo vienuolę Lucrezia Buti. Lippi įtikino vienuolyno vyresniąją leisti Lucreziai pozuoja Mergelės Marijos paveikslui, o vėliau kartu su ja pabėgo iš vienuolyno. Iš šio ryšio gimė sūnus Filippino Lippi, vėliau tapęs Renesanso tapytoju, ir duktė Alessandra. Medici giminės užtarimu popiežius Pijus II atleido Lippi ir Lucrezia nuo vienuolystės įžadų bei įteisino jų santuoką.
Nuo 1452 iki 1465 metų Lippi kūrė Prato katedros didžiojo altoriaus freskų ciklą, vaizduojantį Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Stepono gyvenimus. Šiame cikle pasireiškė jo gebėjimas komponuoti daugiafigūres scenas, perteikti judesį bei architektūrinę erdvę. Tuo pačiu laikotarpiu jis sukūrė paveikslą „Madona su Kūdikiu ir dviem angelais“, pasižymintį natūraliais personažų veidų bruožais, lengvu šydu ant Marijos plaukų ir ištapytu fono kraštovaizdžiu. Lippi dirbtuvėse mokėsi Sandro Botticelli, perėmęs iš jo linijos sklandumą ir linijinę eleganciją.
Paskutinis didelis Lippi darbas buvo Spoleto katedros apsidės freskos, vaizduojančios Mergelės Marijos gyvenimo scenas. Dailininkas mirė Spolete 1469 metais, nebaigęs šio projekto, kurį užbaigė jo padėjėjai. Po mirties Lorenzo de' Medici norėjo perkelti Lippi palaikus į Florenciją, tačiau Spoleto gyventojams paprašius palikti kūną jų mieste, Lorenzo užsakė Lippi sūnui Filippino suprojektuoti tėvui marmurinį antkapinį paminklą Spoleto katedroje.
Šiandienos žiūrovui Filippo Lippi kūryba įdomi dėl sekuliaraus požiūrio į religinį meną. Jis atsisakė viduramžiško griežtumo ir suteikė šventiesiems veikėjams žmogiško šiltumo, emocijų bei realistiškų veido bruožų, naudojdamas savo artimuosius kaip modelius. Lippi tapyboje susijungia ankstyvojo Renesanso perspektyva ir elegantiškas linijiškumas, o jo meistriškas drabužių klosčių, permatomų audinių ir šviesos vaizdavimas darė tiesioginę įtaką Sandro Botticelli bei visam XV amžiaus antrosios pusės Florencijos menui.
