Cornelis Hendriksz Vroom gimė apie 1590 metus Harleme, Nyderlanduose, marinistinio žanro tapytojo Hendricko Corneliszo Vroomo šeimoje. Tėvas buvo jūrų vaizdų vaizdavimo pradininkas Olandijoje, todėl Cornelis nuo mažumės augo meninėje aplinkoje ir pirmuosius tapybos pagrindus įgijo šeimos dirbtuvėse kartu su broliu Frederiku bei seserimi Geertruidt. Nors jo tėvas visą dėmesį skyrė laivams ir jūros mūšiams, Cornelis pasirinko kitą kryptį ir sutelkė dėmesį į sausumos peizažą. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jo braižui įtaką darė Esaias van de Velde ir Pieterio de Molijno darbai, taip pat vokiečių tapytojo Adamo Elsheimero kūryboje matomas dėmesys smulkioms detalėms bei šviesos efektams.
Vroomas visą gyvenimą dirbo Harleme, kuris XVII amžiaus pirmojoje pusėje tapo svarbiu Olandijos peizažinės tapybos centru. 1634 metais jis įstojo į Harlemo Šventojo Luko dailininkų gildiją, tačiau jo santykiai su šia organizacija buvo sudėtingi: dėl nesutarimų dėl mokesčių ir teisių pardavinėti kūrinius jis kurį laiką buvo nutraukęs veiklą gildijoje. Nepaisant šių nesutarimų, Vroomo meistriškumas leido jam gauti aukšto lygio užsakymus. Jis bendradarbiavo su architektu ir tapytoju Jacobu van Campenu, kartu kurdamas dekoratyvinius paveikslus Olandijos valdytojų rezidencijoms, pavyzdžiui, Honselaarsdijk rūmams bei Huis ten Bosch rūmų Oranžinei salei Hagoje. Šiuose projektuose Vroomas tapė peizažinius fonus ir gamtos elementus, pritaikydamas savo įgūdžius prie monumentalaus klasicistinio stiliaus reikalavimų.
Cornelio Vroomo kūriniams būdingas ramus ir harmoningas gamtos vaizdavimas, kruopščiai sukomponuoti miško masyvai bei subtilūs šviesos blyksniai per lapiją. Jis nutolo nuo tuo metu populiaraus vientono Olandijos peizažo stiliaus, kuriame dominuodavo pilkšvi bei rudi atspalviai, ir pradėjo naudoti sodresnę žalių, rudų bei melsvų tonų paletę. Vroomo gebėjimas pavaizduoti miško tankmę, medžių lajas ir vandens paviršiaus atspindžius padarė įtaką jaunesnės kartos Harlemo dailininkams. Meno istorikai nurodo jo tiesioginį poveikį Jacobui van Ruisdaeliui. Ruisdaelio ankstyvuosiuose darbuose matoma medžių struktūra, šviesotamsa ir natūralus miško kampelių pasirinkimas remiasi Vroomo ištobulinta tapybos technika. Cornelis Vroomas mirė 1661 metais Harleme ir buvo palaidotas rugsėjo 16 dieną.
Šiandienos žiūrovui Cornelis Vroomas įdomus kaip meistras, padėjęs pamatus tikroviškam ir kartu poetiniam gamtos vaizdavimui Europos tapyboje. Jo darbuose galima stebėti perėjimą nuo sąlyginio, idealizuoto peizažo prie tiesioginio ir kruopštaus gamtos stebėjimo. Žiūrėdamas į Vroomo miško vaizdus ar upių pakrantes, šiuolaikinis lankytojas atpažįsta tikrą, ramią Nyderlandų aplinką, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka šviesa, šešėliai ir oro atmosfera. Dailininko gebėjimas sukurti erdvės gylį ir perteikti tylios ramybės pojūtį leidžia šiuolaikiniam skubančiam žmogui patirti lėtą, atidų žvilgsnį į gamtą. Be to, jo kūryba padeda geriau suprasti, kaip susiformavo ir vystėsi aukščiausio lygio Olandijos aukso amžiaus peizažo tradicija.
