Claude Monet gimė 1840 m. lapkričio 14 d. Paryžiuje, tačiau vaikystę ir paauglystę praleido Normandijos uostamiestyje Havre. Dar mokydamasis jis piešė vietos gyventojų karikatūras ir jas pardavinėjo. Svarbią įtaką jaunam dailininkui padarė Eugène’as Boudinas, paskatinęs jį tapyti gamtoje ir stebėti, kaip nuo oro, paros laiko bei debesų kaitos priklauso spalvos. Šis tiesioginis aplinkos stebėjimas vėliau tapo pagrindiniu Monet kūrybos principu.
1859 m. Monet išvyko į Paryžių studijuoti dailės. Jis lankė laisvesnes meno studijas, o Charles’io Gleyre’o dirbtuvėje susipažino su Auguste’u Renoiru, Alfredu Sisley ir Frédéricu Bazille’iu. Jaunieji tapytojai nebuvo patenkinti akademinės dailės taisyklėmis ir dažnai vykdavo tapyti po atviru dangumi. Monet siekė perteikti ne idealizuotą, kruopščiai sukonstruotą vaizdą, bet konkretų regimąjį įspūdį: saulės atspindžius vandenyje, rūką, sniego šešėlius ar vėjo judinamą augmeniją.
1866 m. Paryžiaus Salone buvo eksponuotas jo paveikslas „Moteris žalia suknele“, kuriam pozavo Camille Doncieux. Ji tapo Monet žmona ir dažnai pasirodydavo jo paveiksluose. Šeima ilgą laiką patyrė finansinių sunkumų. Per Prancūzijos ir Prūsijos karą Monet gyveno Londone, kur domėjosi Johno Constable’io ir J. M. W. Turnerio kūryba. Vėliau jis apsigyveno Aržantėjuje netoli Paryžiaus. Senos pakrantės, tiltai, burlaiviai ir besikeičianti vandens šviesa tapo dažnais jo kūrinių motyvais.
1874 m. Monet kartu su kitais nuo oficialiojo Salono nepriklausomais menininkais dalyvavo parodoje Paryžiuje. Joje buvo parodytas paveikslas „Įspūdis, saulėtekis“, vaizduojantis Havro uostą migloje. Kritikas Louis Leroy, pašaipiai pavartojęs žodį „impresionistai“, netikėtai suteikė pavadinimą visai meno krypčiai. Monet ir jo bendraminčiai rengė savarankiškas parodas, tapė kasdienio gyvenimo, šiuolaikinio miesto ir gamtos vaizdus, naudojo grynesnes spalvas bei trumpus, aiškiai matomus potėpius.
1883 m. Monet persikėlė į Giverny kaimą Normandijoje, kur gyveno iki mirties 1926 m. Ilgainiui jis įsigijo namą ir įveisė sodą, o vėliau suformavo vandens sodą su tvenkiniu, vandens lelijomis ir japonišku tilteliu. Giverny aplinka tapo jo kūrybine laboratorija. Monet tapė tuos pačius objektus skirtingomis oro ir apšvietimo sąlygomis. Taip atsirado šieno kupetų, tuopų, Ruano katedros, Londono Parlamento rūmų ir vandens lelijų paveikslų ciklai. Juose svarbiausias ne pats objektas, o nuolat kintantis jo vaizdas.
Senatvėje Monet regėjimą silpnino katarakta, tačiau jis toliau dirbo prie didelio formato vandens lelijų kompozicijų. Dalis šių kūrinių buvo skirta Prancūzijos valstybei ir vėliau įrengta Paryžiaus Oranžerijos muziejuje. Šiandien Monet įdomus tuo, kad jo paveikslai leidžia pamatyti regėjimą kaip kintantį procesą. Atpažįstamas peizažas jo drobėse virsta spalvų, šviesos ir atmosferos santykiu, todėl kūriniai gali būti suvokiami ir kaip gamtos studijos, ir kaip žingsnis abstraktesnės XX amžiaus tapybos link.
