Kasparas Davidas Frydrichas gimė 1774 metų rugsėjo 5 dieną Graifsvalde, Pomeranijos mieste, kuris tuo metu priklausė Švedijos karalystei. Jo tėvas Adolfas Gotlibas Frydrichas vertėsi muilo virimu ir žvakių liejimu. Dailininko vaikystę paženklino netektys: būdamas septynerių neteko motinos, vėliau mirė dvi jo seserys, o 1787 metais tvenkinyje nuskendo jo brolis Johanas Kristofas, mėginęs išgelbėti į lūžtantį ledą įkritusį Kasparą. Ši tragiška patirtis suformavo Frydricho polinkį į melancholiją ir religinius apmąstymus. Meninį išsilavinimą jis pradėjo 1790 metais pas Graifsvaldo universiteto piešimo meistrą Johaną Gotfridą Kistorpą, o 1794–1798 metais tęsė studijas Kopenhagos karališkojoje dailės akademijoje, kur jam dėstė Jensas Juelis ir Nikolajus Abildgardas. Baigęs studijas, 1798 metais Frydrichas persikėlė į Drezdeną ir ten gyveno iki gyvenimo pabaigos.
Savo meninį kelią Drezdene Frydrichas pradėjo nuo peizažų piešimo tušu, sepija bei akvarele, o prie aliejinės tapybos perėjo tik apie 1807 metus. Tais pačiais metais jis sukūrė paveikslą „Kryžius kalnuose“ (dar žinomą kaip Tetšeno altorius), kuris sukėlė diskusijų, nes krikščioniškoji tematika jame buvo perteikta ne per šventųjų figūras, o per gamtos vaizdinį. Frydrichas ištobulino unikalų kompozicinį metodą, pavadintą nugaros figūros motyvu (vok. Rückenfigur): paveikslo centre pavaizduotas iš nugaros matomas žmogus skatina žiūrovą kartu stebėti atsiveriantį kraštovaizdį. 1810 metais Berlyno akademijos parodoje pademonstruotus kūrinius „Vienuolis prie jūros“ ir „Ąžuolynas su abatija“ įsigijo Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III. 1818 metais, būdamas 44 metų, dailininkas vedė Karoliną Bomer, ir po šių vedybų jo drobių kompozicijose vis dažniau pradėjo atsirasti moterų figūros, pavyzdžiui, paveiksle „Riugeno kreidos uolos“.
Vėlesniuoju periodu Frydrichas sukūrė tokius darbus kaip „Klajūnas virš rūko jūros“ (1818) bei „Ledo jūra“ (1823–1824). Nors jo kūrinius pirko Rusijos carinė šeima ir Prūsijos didikai, trečiajame XIX amžiaus dešimtmetyje visuomenės skonis pasikeitė. Plintant realizmui bei buitiniam Bydermajerio stiliui, Frydricho simboliniai, mistiniai peizažai prarado paklausą, o pats dailininkas patyrė finansinių sunkumų. 1835 metų birželį jį ištiko insultas, po kurio liko dalinis paralyžius, apribojęs galimybę tapyti aliejiniais dažais. Kasparas Davidas Frydrichas mirė 1840 metų gegužės 7 dieną Drezdene ir buvo palaidotas Trinitato kapinėse. Dailininko kūryba liko pamiršta iki 1906 metų, kai Berlyne surengta paroda iš naujo atkreipė dėmesį į jo palikimą.
Šiandienos žiūrovui Frydricho tapyba išlieka įdomi dėl sugebėjimo perteikti vidines žmogaus išgyvenimų būsenas, vienatvę ir santykį su neaprėpiama visata. Dailininko drobėse pavaizduotos vienišos figūros, žvelgiančios į ūkanotus kalnus, jūros tolumas ar griuvėsius, veikia kaip egzistencinis veidrodis, skatinantis savirefleksiją. Šiuolaikiniame skaitmeniniame ir skubančiame pasaulyje jo kūriniai siūlo meditacinę ramybę bei kviečia apsvarstyti žmogaus trapumą gamtos didybės akivaizdoje. Be to, Frydricho vaizduojamas gamtos dvasingumas ir trapus jos grožis šiandien įgauna naują, ekologinio jautrumo ir gamtos išsaugojimo potekstę.
