Michelangelo Merisi, žinomas Caravaggio vardu, gimė 1571 metais Milane. Vaikystėje netekęs tėvo dėl maro epidemijos, jis trylikos metų pradėjo mokytis tapybos pas Lombardijos meistrą Simone Peterzano. Apie 1592 metus, baigęs mokslus ir pardavęs paveldėtą turtą, jaunasis dailininkas persikėlė į Romą. Pirmaisiais metais sostinėje jis vertėsi sunkiai, dirbo kitų tapytojų, tarp jų Giuseppe Cesari, dirbtuvėse, kur daugiausia tapė natiurmortus, gėles ir vaisius. Tikroji sėkmė atėjo, kai talentingą jaunuolį pastebėjo ir į savo rūmus pakvietė įtakingas menų puoselėtojas kardinolas Francesco Maria del Monte.
Globėjo palaikymas atvėrė Caravaggio duris į Romos aukštuomenę ir garantavo stambius užsakymus. Dailininko kūryba sukėlė perversmą to meto mene dėl visiškai naujo požiūrio į tikrovę ir šviesą. Jis atsisakė renesansinio idealizavimo ir ištobulino tenebrizmą – tapybos techniką, kai tamsiame fone esančios figūros išryškinamos ryškiu, kryptingu šviesos srautu. Religinėms kompozicijoms Caravaggio pozavo paprasti gatvės žmonės: elgetos, darbininkai ir prostitutės. Tokiose drobėse kaip Šv. Mato pašaukimas ar Šv. Mato kankinystė Kontarelli koplyčioje šventieji pavaizduoti su basomis, purvinomis kojomis ir raukšlėtais veidais. Keli užsakovai atsisakė priimti jau užsakytus paveikslus dėl tokio tikroviškumo, tačiau būtent šis natūralumas patraukė kitus kolekcininkus.
Lygiagrečiai su menine sėkme klostėsi audringas ir smurtinis meistro asmeninis gyvenimas. Caravaggio nuolat įsiveldavo į konfliktus, nešiojosi ginklus be leidimo ir buvo daug kartų teisiamas už išpuolius. 1606 metais per ginčą jis mirtinai sužeidė Ranuccio Tommasoni. Bėgdamas nuo jam paskirtos mirties bausmės, dailininkas paliko Romą ir kitus kelerius metus praleido išeivijoje: Neapolyje, Maltoje ir Sicilijoje. Maltoje jis įstojo į Šv. Jono riterių ordiną ir nutapė didžiulę drobę Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas. Po dar vienų muštynių patekęs į kalėjimą, jis pabėgo ir neteko riterio titulo. Vėlyvieji jo kūriniai, pavyzdžiui, Dovydas su Galijoto galva, pasižymėjo tamsia nuotaika, o nukirstos Galijoto galvos bruožuose tapytojas įamžino savo paties veidą. Caravaggio mirė 1610 metais Porto Erkolės pakrantės mieste, kamuojamas karštinės, pakeliui atgal į Romą, kur tikėjosi gauti popiežiaus pasigailėjimą.
Šiandienos žiūrovui Caravaggio kūryba išlieka patraukli dėl išskirtinio kinematografiškumo ir psichologinio įtikimumo. Jo naudojamas ryškus šviesotamsos kontrastas tiesiogiai paveikė moderniosios fotografijos bei kino apšvietimo kalbą. Užuot kūręs nepasiekiamus idealus, meistras vaizdavo žmogiškąjį pažeidžiamumą, kančią ir abejones, kurios neprarado aktualumo per šimtmečius. Paveiksluose užfiksuotas sustabdytas lemtingos akimirkos dramatiškumas leidžia šiuolaikiniam stebėtojui patirti tiesioginį ryšį su kūriniu be išankstinio pasiruošimo ar sudėtingų simbolių iššifravimo.
