Auguste’as Rodinas gimė 1840 m. Paryžiuje, kukliai gyvenusio valstybės tarnautojo šeimoje. Būdamas paauglys jis mokėsi Paryžiaus Mažojoje mokykloje, kur studijavo piešimą ir dekoratyvinį meną. Rodinas tris kartus mėgino įstoti į prestižinę Paryžiaus dailės mokyklą, tačiau per stojamuosius egzaminus buvo atmestas. Todėl profesinius įgūdžius jis lavino dirbdamas amatininku, dekoratoriumi ir kitų skulptorių padėjėju. Toks pasirengimas suteikė jam išsamių žinių apie skulptūros medžiagas, liejimą ir architektūrinę puošybą, nors ilgą laiką neleido atsidėti savarankiškai kūrybai.
1864 m. Rodinas pradėjo dirbti skulptoriaus Alberto-Ernest’o Carrier-Belleuse’o dirbtuvėje. Po Prancūzijos ir Prūsijos karo jis kurį laiką gyveno bei dirbo Briuselyje. 1875–1876 m. kelionė į Italiją tapo svarbiu jo kūrybos posūkiu: Rodinas atidžiai tyrinėjo Donatello ir ypač Michelangelo skulptūras. Jį domino ne idealizuotas žmogaus kūnas, bet raumenų įtampa, judesys, svoris ir emocinė išraiška. Sugrįžęs jis sukūrė natūralaus dydžio vyro figūrą „Bronzos amžius“. Skulptūra buvo tokia anatomiškai įtaigi, kad autorius nepagrįstai apkaltintas nuliejęs kūrinį tiesiai nuo gyvo modelio. Ginčas atkreipė dėmesį į jo gebėjimą perteikti kūną be įprastų akademinių alegorijų.
1880 m. Prancūzijos valstybė užsakė Rodinui sukurti portalą planuotam Dekoratyvinio meno muziejui. Taip prasidėjo kelis dešimtmečius trukęs darbas prie „Pragaro vartų“, įkvėptų Dante’s „Dieviškosios komedijos“. Muziejus nebuvo pastatytas, o pats portalas liko neužbaigtas, tačiau iš jo kompozicijos išaugo keli savarankiški kūriniai. Tarp jų buvo „Mąstytojas“, „Bučinys“ ir „Trys šešėliai“. Rodinas ne kartą keitė figūrų mastelį, padėtį ir paskirtį, todėl jo dirbtuvėje skulptūra tapo nuolat pertvarkomu kūrybiniu procesu.
Kitas svarbus darbas – skulptūrinė grupė „Kalė miestiečiai“, skirta Šimtamečio karo epizodui. Rodinas šešis pasiaukoti pasirengusius žmones pavaizdavo ne kaip pergalingus didvyrius, bet kaip baimę, ryžtą ir abejonę patiriančias asmenybes. Jo paminklas rašytojui Honoré de Balzacui taip pat nutolo nuo tradicinio reprezentacinio portreto: masyvi, apsiaustu apgaubta figūra turėjo perteikti kūrėjo energiją, o ne tiksliai atkartoti išvaizdą. Užsakovai šį projektą iš pradžių atmetė, tačiau vėliau jis tapo svarbiu moderniosios monumentaliosios skulptūros pavyzdžiu.
Rodino gyvenimas ir kūryba buvo glaudžiai susiję su skulptore Camille Claudel. Ji buvo jo mokinė, bendradarbė, modelis ir artima partnerė, tačiau kartu kūrė savarankiškas, individualiu stiliumi pasižyminčias skulptūras. Ilgametė Rodino gyvenimo draugė buvo Rose Beuret, kurią jis vedė 1917 m. Tais pačiais metais Rodinas mirė. Savo kūrinius, piešinius ir kolekciją jis perdavė Prancūzijos valstybei; Paryžiuje esančiame Hôtel Biron pastate vėliau buvo atidarytas Rodino muziejus.
Šiandienos žiūrovui Rodinas įdomus tuo, kad žmogaus kūną traktavo kaip psichologinės būsenos nešėją. Jo figūros dažnai atrodo neužbaigtos, jų paviršiuose palikti pirštų, modeliavimo ir medžiagos pėdsakai. Tokia kūryba leidžia matyti ne tik galutinį atvaizdą, bet ir patį darbo procesą. Abejonė, vienatvė, geismas, baimė ir atsakomybė jo skulptūrose perteikiami kūno poza bei paviršiumi, todėl jos išlieka suprantamos ir dabartinei auditorijai.
