Arnoldas Šionbergas gimė 1874 metų rugsėjo 13 dieną Vienoje, prekybininko šeimoje. Nors visuomenėje jis pirmiausia atpažįstamas kaip muzikos kompozitorius, atonaliosios muzikos bei dvylikos tonų sistemos kūrėjas, 1908–1912 metais jis sukūrė didžiąją dalį savo vaizduojamojo meno kūrinių. Dailės pagrindų Šionbergas sistemingai nemokėsi – jis buvo autodidaktas, tačiau tam tikrą įtaką jo technikai padarė austrų dailininkas Richardas Gerstlis. Būtent šiuo laikotarpiu Šionbergo gyvenime vyko gilūs asmeniniai sukrėtimai, įskaitant jo žmonos Mathildos trumpalaikį pasitraukimą iš šeimos su Gerstliu. Šie įvykiai paskatino kompozitorių ieškoti naujų saviraiškos formų ne tik garsais, bet ir teptuku ant drobės.
Šionbergo tapybos palikimą sudaro daugiau nei trys šimtai kūrinių: autoportretai, portretai, peizažai ir vaizduotės sukurtos vizijos. Jo darbuose atsisakoma tradicinės perspektyvos, anatominio tikslumo ar akademinio dekoratyvumo. Vietoj to menininkas susitelkė į portretuojamojo ar paties savęs vidinę būseną. Išskirtinę vietą jo kūryboje užima vadinamieji žvilgsniai ir vizijos. Vienas žinomiausių šio laikotarpio kūrinių yra paveikslas „Raudonas žvilgsnis“ (1910 m.), kuriame pavaizduotas supaprastintas veidas su tamsiai raudonomis, tiesiai į žiūrovą nukreiptomis akimis. Šis darbas demonstruoja stiprią emocinę įtampą ir visišką atsisakymą nuo išorinio vaizdo gražinimo.
1911 metais Rusijos menininkas Vasilijus Kandinskis, apsilankęs Šionbergo koncerte Miunchene, pajuto meninį giminingumą tarp Šionbergo muzikos ir savo ieškojimų abstrakčiojoje tapyboje. Kandinskis inicijavo susirašinėjimą su Šionbergu, kuris peraugo į ilgalaikį intelektualinį bendradarbiavimą. Kandinskis pakvietė Šionbergą pateikti savo paveikslus pirmajai parodai, kurią 1911 m. gruodį Miunchene surengė menininkų susivienijimas „Mėlynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter). Parodoje buvo eksponuojami keli Šionbergo kūriniai, sulaukę dėmesio dėl savo emocinio autentiškumo ir nekontroliuojamos ekspresijos.
Po 1912 metų Šionbergo dėmesys tapybai sumažėjo, nes jis grįžo prie intensyvios muzikinės veiklos, dėstymo ir teoretizavimo. 1933 metais Vokietijoje įsigalėjus nacionalsocializmui, Šionbergas dėl žydiškos kilmės ir modernios kūrybos buvo pašalintas iš Berlyno menų akademijos. Tais pačiais metais jis pasitraukė į Prancūziją, o vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Los Andžele jis tęsė kompozitoriaus bei pedagogo darbą dėstydamas Pietų Kalifornijos ir Kalifornijos universitetuose. Šionbergas mirė 1951 metų liepos 13 dieną Los Andžele.
Šiandienos žiūrovui Šionbergo tapyba įdomi kaip retas pavyzdys, rodantis tiesioginę sinergiją tarp muzikinio avangardo ir vizualiojo meno. Jo paveikslai nėra tik šalutinis kompozitoriaus hobis; jie atveria galimybę pamatyti, kaip tas pats kūrybinis impulsas ir siekis išreikšti vidinį nerimą reiškiasi skirtingose medijose. Šionbergo autoportretai perteikia egzistencinę vienatvę bei psichologinę įtampą, kuri išlieka aktuali ir šiuolaikiniame pasaulyje. Žiūrėdamas į jo darbus, šiuolaikinis žiūrovas susiduria su neapdorota, be jokių formalizmo ar techninio meistriškumo demonstravimo filtrų pateikta žmogaus vidinio pasaulio būsena.
