Arnold Böcklin gimė 1827 m. spalio 16 d. Bazelyje, Šveicarijoje, šilko pirklio šeimoje. Tėvas skatino sūnaus domėjimąsi menu, todėl 1845 m. jaunasis kūrėjas įstojo į Diuseldorfo meno akademiją. Čia jo mokytoju tapo peizažistas Johann Wilhelm Schirmer, išmokęs jį tikslaus gamtos vaizdavimo ir klasikinės kompozicijos taisyklių. Baigęs mokslus Diuseldorfe, Böcklin keliavo po Belgiją, lankėsi Antverpene bei Briuselyje, o 1848 m. atvyko į Paryžių. Prancūzijos sostinėje jis stebėjo Vasario revoliucijos įvykius ir studijavo Luvro muziejuje sukauptus kūrinius.
1850 m. Böcklin pirma kartą išvyko į Romą, ir ši kelionė pakeitė jo meninę kryptį. Italijos kraštovaizdis, Antikos architektūros liekanos bei Viduržemio jūros šviesa paskatino jį atsisakyti tradicinio tikroviško peizažo tapymo. Dailininkas pradėjo kurti paveikslus, kuriuose derino gamtos vaizdus su mitologinėmis būtybėmis – satyrais, nimfomis, kentaurais ir jūrų monstrais. Grįžęs į Šveicariją, 1853 m. jis susituokė su romiete Angela Pascucci, su kuria susilaukė keliolikos vaikų.
Per savo karjerą Böcklin nuolat keitė gyvenamąją vietą tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Italijos. 1860–1862 m. jis dėstė Veimaro meno mokykloje, vėliau dirbo Miunchene, kur jo užsakovu tapo kolekcininkas grafas Adolf Friedrich von Schack. Grafas įsigijo kelias dešimtis dailininko darbų, kurie šiuo metu saugomi Šako galerijoje Miunchene. 1872 m. Böcklin nutapė „Autoportretą su griežiančia mirtimi“, kuriame pavaizdavo save klausantis už nugaros stovinčio skeleto griežiamo smuiko.
1880–1886 m. periodu dailininkas nutapė penkias paveikslo „Mirusiųjų sala“ (vok. Die Toteninsel) versijas. Paveiksle pavaizduota uolėta sala su kiparisyne paskendusiu kapynu, į kurią valtimi plaukia baltu audeklu gaubta figūra. Paveikslas paplito visoje Europoje reprodukcijų pavidalu, o kompozitorius Sergejus Rachmaninovas, įkvėptas šio vaizdo, 1909 m. parašė to paties pavadinimo simfoninę poemą. Vėlyvuoju periodu Böcklin taip pat sukūrė tamsių, nerimastingų kūrinių, tokių kaip „Maras“ (1898 m.). Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Fjezolėje, netoli Florencijos, kur mirė 1901 m. sausio 16 d.
Šiandienos žiūrovui Böcklin kūryba išlieka įdomi dėl gebėjimo vizualizuoti pasąmonės būsenas ir vidinį nerimą dar prieš atsirandant psichoanalizei. Jo paveikslai jungia kruopštų realistiško kraštovaizdžio vaizdavimą su iracionaliais, sapniškais elementais, sukurdami įtampą tarp tikrovės ir fantazijos. Dailininko naudojama spalvinė gama, dramatiškas apšvietimas ir melancholiška atmosfera padarė tiesioginę įtaką XX amžiaus siurrealizmo atstovams – Giorgio de Chirico, Salvadorui Dalí ir Maxui Ernstui. Šiuolaikinis žiūrovas jo darbuose atpažįsta vaizdinę kalbą, artimą moderniojo kino bei fantastikos estetikai, leidžiančią tirti žmogaus egzistencijos ir nežinomybės temas.
