Antonio Allegri, pagal gimtąjį miestelį vadinamas Correggio, gimė apie 1489 metus Šiaurės Italijoje. Jo tėvas Pellegrino Allegri buvo prekybininkas. Meninį išsilavinimą būsimasis meistras gavo padedamas vietos tėvynainių bei Mantujos valdovų dvaro tradicijų. Didelę įtaką jo formavimuisi padarė Andrea Mantegna kūryba, iš kurios jis perėmė perspektyvos taisyklių išmanymą bei erdvės iliucijos kūrimo būdus. Vėliau Correggio studijavo Leonardo da Vinci darbus, iš kurių perėmė švelnų šviesotamsos valdymą — sfumato techniką, taip pat Rafaelio ir Mikelandželo figūrines kompozicijas.
1518 metais dailininkas persikėlė į Parmą, kur sukūrė svarbiausius savo darbus. Pirmasis didelis jo užsakymas šiame mieste buvo Šventojo Pauliaus vienuolyno abatės Giovannos da Piacenza kambario (Camera di San Paolo) lubų dekoravimas antikinių mitų motyvais ir putų figūromis. Vėliau sekė užsakymai tapyti freskas Parmos Šv. Jono Evangelisto bažnyčioje bei Parmos katedroje. Katedros kupole sukurtas kūrinys „Mergelės Marijos ėmimas į dangų“ tapo novatorišku pavyzdžiu: dailininkas atsisakė tradicinio architektūrinio padalijimo ir pavaizdavo sūkuriuojančią, į viršų kylančią dangaus erdvę, užpildytą besisukančiomis figūromis. Ši perspektyva iš apačios į viršų (di sotto in sù) panaikino sienų ribas ir suteikė gilios erdvės pojūtį.
Šalia monumentaliosios sieninės tapybos Correggio sukūrė reikšmingų religinio ir mitologinio turinio paveikslų. Tarp religinių darbų išsiskiria „Išganytojo gimimas“, dažnai vadinamas „Naktimi“ (La Notte). Šiame darbe šviesos šaltinis yra pats Kūdikėlis Jėzus, apšviečiantis motinos ir piemenų veidus. Taip pat žinomas kūrinys „Šventojo Jeronimo Madona“, vadinamas „Diena“ (Il Giorno). Gyvenimo pabaigoje, Mantujos kunigaikščio Federico II Gonzagos užsakymu, dailininkas nutapė mitologinį ciklą Ovidijaus „Metamorfozių“ motyvais. Tokiuose paveiksluose kaip „Jupiteris ir Io“ bei „Ganimedas“ atsiskleidžia plastiškas kūno vaizdavimas, emocinis atvirumas ir jautrus šviesos panaudojimas.
Dailininkas mirė 1534 metais kovo 5 dieną gimtajame Correggio mieste. Nors gyvendamas jis dirbo daugiausia provincijoje ir nebuvo tiesiogiai susijęs su pagrindiniais to meto Florencijos ar Romos meniniais centrais, jo techniniai sprendimai ir kompozicinės naujovės padarė tiesioginę įtaką XVII amžiaus baroko menininkams, tokiems kaip Annibale Carracci ir Giovanni Lanfranco.
Šiandienos žiūrovui Correggio kūryba įdomi dėl neįtikėtino kompozicinio meistriškumo ir emocinio įtraukumo. Dailininko gebėjimas paversti architektūrines konstrukcijas dinamiška, atvira dangaus erdve sukelia stiprų erdvinį pojūtį net ir prie šiuolaikinių vizualinių technologijų pripratusiam stebėtojui. Be to, jo meistriškai valdomi šviesotamsos perėjimai suteikia paveikslams ypatingo gyvumo, o veikėjų žvilgsniai ir gestai spinduliuoja nuoširdų žmogišką jautrumą. Correggio darbuose sakralinės ir mitologinės temos atskleidžiamos ne per griežtą dogmatiką, o per artimą, lengvai suvokiamą emocinę patirtį.
