Antonio Canova gimė 1757 m. lapkričio 1 d. Posanjo miestelyje netoli Trevizo, tuometinės Venecijos Respublikos teritorijoje. Jo tėvas, akmentašys, mirė, kai berniukui buvo treji metai, motina ištekėjo antrą kartą, todėl vaiką augino senelis Pasino Canova – akmens skaptuotojas, iš kurio anūkas perėmė pirmuosius amato įgūdžius. Gabumus pastebėjo vietos senatorius Giovanni Falier, padėjęs jaunuoliui patekti į Venecijos skulptoriaus Giuseppe Bernardi dirbtuvę ir mokytis piešimo iš antikinių gipsinių atliejų. Pirmieji savarankiški darbai – marmurinės grupės „Orfėjas ir Euridikė“ (1775–1776) ir „Dedalas ir Ikaras“ (1777–1779) – dar artimi vėlyvojo baroko tradicijai, bet jau rodo tikslų anatomijos išmanymą.
1779 m. Canova pirmąkart apsilankė Romoje, o netrukus ten įsikūrė visam laikui. Miesto antikos paminklai ir Johanno Joachimo Winckelmanno idėjos nulėmė jo stiliaus posūkį: nuo judraus dinamiškumo prie ramių kontūrų, aiškių siluetų ir nupoliruoto marmuro paviršiaus. Pirmasis romėniškas šedevras – „Tesėjas ir Minotauras“ (1781–1783). Po jo sekė du didieji antkapiai – popiežiaus Klemenso XIV paminklas Šventųjų Apaštalų bažnyčioje (1783–1787) ir Klemenso XIII paminklas Šv. Petro bazilikoje (1787–1792), kuriuose Canova atsisakė barokinės teatrališkumo ir įvedė santūrią, alegorinę gedulo kalbą.
Brandžiuoju laikotarpiu sukurti kūriniai iki šiol lemia jo atpažįstamumą: „Amūras ir Psichė“ (1787–1793, Luvras), „Persėjas su Medūzos galva“ (1800–1801, Vatikano muziejai), Austrijos erchercogienės Marijos Kristinos antkapis Vienos augustinų bažnyčioje (1798–1805) su piramidės formos kompozicija ir į tamsias duris žengiančia gedinčiųjų procesija, „Paolina Borghese kaip Venus Victrix“ (1804–1808, Borghese galerija) ir „Trys gracijos“ (1813–1816; versijos saugomos Ermitaže ir bendrai Viktorijos ir Alberto muziejaus bei Škotijos nacionalinių galerijų kolekcijose). Canova dirbo ir Napoleono šeimai – sukūrė kolosalią statulą „Napoleonas kaip taikdarys Marsas“ (1802–1806), šiandien stovinčią Apsley House Londone, nors pats imperatoriaus politikos nemėgo.
Jo dirbtuvė Romoje veikė kaip organizuota įmonė: skulptorius pirma lipdė molio eskizą, paskui gipsinį modelį su metalinėmis orientacinėmis vinutėmis, pagal kurias padėjėjai pirminį marmurą apdirbdavo, o galutinį paviršių Canova užbaigdavo pats. Jis taip pat tapė aliejumi, nors paveikslų paliko nedaug. 1802 m. popiežius Pijus VII paskyrė jį Bažnytinės valstybės senienų ir dailės generaliniu inspektoriumi; eidamas šias pareigas Canova stabdė antikinių kūrinių išvežimą ir rūpinosi muziejų rinkiniais. 1815 m. jis buvo pasiųstas į Paryžių derėtis dėl Napoleono karų metu išgabentų meno vertybių grąžinimo ir nemažą jų dalį parsivežė į Italiją. Tais pačiais metais lankėsi Londone, kur teigiamai įvertino Partenono skulptūras. Už nuopelnus gavo Iskijos markizo titulą, o pensiją skyrė menininkų paramai ir savo gimtojo miestelio bažnyčios – Tempio Canoviano – statybai, pradėtai 1819 m. pagal paties sumanymą. Mirė 1822 m. spalio 13 d. Venecijoje; palaidotas Posanjo šventovėje, o širdis saugoma Venecijos Frari bažnyčioje, piramidės formos paminkle, kurio projektą jis pats kadaise buvo parengęs Ticianui.
Šiandienos žiūrovui Canova įdomus pirmiausia kaip meistras, sugebėjęs akmenį paversti oda, plauku ir audiniu – „Amūre ir Psichėje“ ar „Trijose gracijose“ marmuras atrodo šiltas ir minkštas, nors kompozicija lieka griežtai apskaičiuota. Jo kūryba rodo, kaip antikos citata gali tapti gyva šiuolaikinio žmogaus forma: Paolina Borghese pozuoja kaip deivė, bet išlieka konkreti moteris. Posanjo gipsotekoje išlikę darbo modeliai leidžia pamatyti kūrybos virtuvę – nuo eskizo iki paviršiaus apdailos, – o tai retas atvejis klasikinėje skulptūroje. Galiausiai Canova veikla saugant ir grąžinant pagrobtas meno vertybes padarė jį vienu pirmųjų menininkų, viešai gynusių kultūros paveldo priklausymo klausimą, kuris aktualus ir dabar.
