Anselm Feuerbach gimė 1829 metų rugsėjo 12 dieną Špejeryje, Vokietijoje, intelektualioje šeimoje. Jo tėvas Josephas Anselmas Feuerbachas buvo klasikinės archeologijos atstovas, o senelis Paulius Johannas Anselmas von Feuerbachas – teisininkas, žinomas dėl teisės teorijos darbų. Anksti pasireiškęs polinkis į menus paskatino būsimąjį dailininką pasirinkti profesines studijas. 1845–1848 metais jis mokėsi Diuseldorfo meno akademijoje, kur jo mokytojais buvo peizažistas Johannas Wilhelmas Schirmeris ir akademistas Friedrichas Wilhelmas von Schadowas. Vėliau studijas tęsė Miunchene bei Antverpene.
1851 metais Feuerbachas išvyko į Paryžių ir dirbo tapytojo Thomo Couture'o studijoje. Prancūzijos sostinėje jis praleido kelerius metus, gilindamasis į senųjų meistrų darbų kopijavimą Luvre bei šiuolaikinės prancūzų tapybos tendencijas. Paryžiuje jam poveikį padarė Gustave'o Courbet požiūris į formą bei Eugène'o Delacroix spalviniai sprendimai.
Svarbiu jo meninio kelio posūkiu tapo kelionė į Italiją 1855 metais. Apsistojęs Romoje, Feuerbachas tapo vadinamosios Vokiečių romėnų grupės atstovu – menininku, kurio pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo Antika ir Renesanso meistrų paveldas. Romoje jis sutiko savo svarbiausią modelį ir muzą Anną Risi, vadintą Nanna. Jos griežtų, klasikiškų bruožų veidas tapo centriniu moterų atvaizdų motyvu daugelyje šio laikotarpio darbų, įskaitant paveikslus „Ifigenija“ ir „Lucrecija“. Po kelerių metų, Nannai išvykus, naujuoju jo modeliu tapo Lucia Brunacci, kurios bruožai įamžinti paveiksle „Medeja“.
Italijoje Feuerbachas sukūrė didelio formato kūrinius antikine tematika. Tarp svarbiausių jo darbų paminėtini du paveikslo „Platono puota“ variantai, nutapyti 1869 ir 1874 metais. Šiose kompozicijose dailininkas siekė suderinti griežtą skulptūrinį linijų aiškumą su prislopintu, skaidriu spalviniu koloritu.
1873 metais Feuerbachas priėmė kvietimą tapti Vienos vaizduojamojo meno akademijos profesoriumi. Vienoje jam buvo patikėtas didelės apimties užsakymas – sukurti akademijos aulos lubų plafoną „Titanų žlugimas“. Kūrinys sulaukė neigiamos to meto kritikų ir visuomenės reakcijos. Nesugebėjęs pritaikyti savo estetinės vizijos prie Vienos oficialiojo skonio, menininkas 1877 metais atsisakė profesoriaus pareigų ir grįžo į Italiją.
Anselm Feuerbach mirė 1880 metais sausio 4 dieną Venecijoje. Po jo mirties menininko pamotė Henriette Feuerbach parengė ir išleido jo autobiografinius užrašus „Testamentas“, kurie padėjo atskleisti dailininko kūrybinius siekius ir asmeninius išgyvenimus.
Šiandienos žiūrovui Anselm Feuerbach kūryba įdomi dėl gebėjimo tradicinį akademinį klasicizmą pripildyti gilaus vidinio melancholiškumo ir emocinio jautrumo. Jo paveiksluose antikiniai siužetai praranda dekoratyvų pasakojamąjį pobūdį ir tapybos kalba paverčiami tyliomis, mąsliomis būsenų studijomis. Užuot kūręs išorinį dramatizmą, Feuerbachas akcentuoja personažų vidinę vienatvę ir kilnų orumą. Šis estetinis posūkis link nuotaikos ir simbolinės prasmės atskleidžia jį kaip menininką, nutiesusį tiltą tarp klasicizmo tradicijos ir vėliau kilusio simbolizmo. Be to, jo spalvinė paletė bei plastinė formų pajauta suteikia jo moterų portretams nadlaikišką kokybę, kuri išlieka patraukli šiuolaikiniam estetinės harmonijos ieškančiam žiūrovui.
