Annibale Carracci gimė 1560 m. Bolonijoje, amatininko šeimoje. Dailės mokėsi gimtajame mieste, o jo profesinė veikla glaudžiai susijusi su vyresniuoju broliu Agostino Carracci ir pusbroliu Ludovico Carracci. Apie 1582 m. jie Bolonijoje įsteigė dailės akademiją, vėliau pavadintą Accademia degli Incamminati. Joje buvo lavinami piešimo iš natūros, anatomijos, perspektyvos ir kompozicijos įgūdžiai, nagrinėjami Renesanso meistrų kūriniai. Carracci siekė atsitraukti nuo vėlyvajam manierizmui būdingų dirbtinių pozų bei sudėtingų proporcijų ir grąžinti tapybai aiškesnę sandarą, kūno svorį bei tikrovišką judesį.
Ankstyvuosiuose Annibale darbuose religinės kompozicijos derėjo su kasdienybės scenomis. Paveiksluose „Pupų valgytojas“ ir „Mėsininko krautuvė“ jis vaizdavo paprastus žmones, maistą, darbo įrankius ir neidealizuotą aplinką. Tokie siužetai leido dailininkui stebėti veido išraiškas, gestus ir medžiagų paviršius. Tuo pat metu jis kūrė altorinius paveikslus ir freskas. Su Agostino bei Ludovico Carracci dekoravo Bolonijos rūmus, tarp jų Palazzo Fava ir Palazzo Magnani. Kadangi giminaičiai dirbo kartu, atskirų fragmentų autorystę ne visada galima tiksliai nustatyti.
Svarbus Carracci kūrybos posūkis įvyko 1595 m., kai kardinolas Odoardo Farnese pakvietė jį į Romą. Čia dailininkas susipažino su Rafaelio, Michelangelo ir antikos meno palikimu. Pagrindiniu jo užsakymu tapo Palazzo Farnese patalpų dekoravimas. Rūmų galerijos skliaute jis sukūrė mitologinių scenų ciklą, kurio centre – „Bakcho ir Ariadnės triumfas“. Kompozicijose nuogi kūnai, architektūrinės iliuzijos, tapyti rėmai ir judrios figūrų grupės sujungti į apgalvotą visumą. Šis ciklas padėjo susiformuoti XVII a. monumentaliajai Romos tapybai ir tapo svarbiu pavyzdžiu vėlesniems baroko freskų kūrėjams.
Romoje Carracci tapė ir mažesnio formato religinius bei peizažinius kūrinius. Jo „Pieta“ pasižymi sutelkta kompozicija ir santūriu, tačiau aiškiai išreikštu sielvartu. Paveiksle „Bėgimas į Egiptą“ figūros įkomponuotos į platų, darniai sutvarkytą kraštovaizdį. Toks idealizuotas peizažas, paremtas tikros gamtos stebėjimu, vėliau paveikė Nicolas Poussino ir Claude’o Lorraino kūrybą. Carracci taip pat paliko daug piešinių ir karikatūrų, rodančių jo gebėjimą greitai užfiksuoti žmogaus laikyseną ar išryškinti veido bruožus.
Paskutiniais gyvenimo metais dailininko sveikata pablogėjo, todėl jo darbo tempas sulėtėjo, o dalį užsakymų vykdė dirbtuvės mokiniai. Annibale Carracci mirė 1609 m. Romoje. Jo mokymo ir kūrybos principus tęsė Domenichino, Guido Reni, Francesco Albani bei kiti su Bolonijos akademine tradicija susiję tapytojai.
Šiandienos žiūrovui Carracci įdomus tuo, kad jo kūriniuose susitinka labai skirtingi pasauliai: kasdienio valgymo ar darbo scenos, antikinė mitologija, krikščioniški pasakojimai ir kruopščiai komponuoti peizažai. Jo tapyba leidžia stebėti, kaip tiesioginis žmogaus bei gamtos tyrinėjimas buvo suderintas su klasikine tvarka ir teatrališku reginiu. Žvelgiant į jo darbus galima atpažinti momentą, kai Renesanso patirtis buvo perkurta į dinamiškesnę baroko vaizdų kalbą.
