Angelica Kauffmann gimė 1741 m. Šveicarijos mieste Chure, dailininko Johanno Josepho Kauffmanno šeimoje. Vaikystėje ji keliavo kartu su tėvu, dirbusiu dabartinės Austrijos, Šveicarijos ir Italijos teritorijose. Tėvas anksti pastebėjo dukters gebėjimus ir mokė ją piešimo bei tapybos. Kauffmann taip pat mokėsi kalbų, muzikos ir dainavimo, tačiau galiausiai pasirinko dailininkės profesiją. Paauglystėje ji jau tapė portretus, o darbas su tėvu dekoruojant bažnyčias suteikė jai monumentaliosios tapybos patirties.
Svarbus jos kūrybinio ugdymo etapas buvo kelionės po Italiją. Milane, Florencijoje, Romoje, Bolonijoje, Neapolyje ir Venecijoje Kauffmann studijavo antikos meną, renesanso meistrų kūrinius ir tuo metu besiformuojančią klasicistinę estetiką. Ji kopijavo senųjų meistrų paveikslus, tapė aristokratų ir keliautojų portretus, užmezgė ryšius su Europos kultūros elitu. 1765 m. Kauffmann buvo priimta į Romos Šv. Luko akademiją. Toks profesinis pripažinimas moteriai XVIII amžiuje buvo retas, nes moterų galimybes mokytis dailės ir dirbti istorinių paveikslų srityje ribojo akademinės taisyklės bei visuomenės normos.
1766 m. Kauffmann persikėlė į Londoną. Ten ji greitai tapo paklausia portretiste ir susipažino su Joshua Reynoldsu bei kitais britų meno aplinkos atstovais. 1768 m. įsteigus Karališkąją dailės akademiją, Kauffmann ir gėlių tapytoja Mary Moser buvo vienintelės moterys tarp jos steigėjų. Akademijos parodose Kauffmann pristatydavo ne tik portretus, bet ir istorines bei mitologines kompozicijas. XVIII amžiaus akademinėje hierarchijoje istorinė tapyba buvo laikoma sudėtingiausia meno rūšimi, todėl sąmoningas jos pasirinkimas rodė siekį būti vertinamai ne vien kaip aristokratų portretų autorei.
Kauffmann paveiksluose dažni antikos istorijos ir literatūros siužetai, moralinio pasirinkimo, ištikimybės, pasiaukojimo bei moterų išminties temos. Jos kompozicijoms būdingas aiškus piešinys, santūri spalvų darna, grakštūs judesiai ir idealizuotos figūros. Tarp jos kūrinių yra „Kornelija, Grakchų motina“, kuriame romėnė savo vaikus pristato kaip didžiausią turtą. 1794 m. nutapytame „Autoportrete, svyruojant tarp muzikos ir tapybos“ dailininkė asmeninę biografiją pavertė alegorija: paveiksle ji renkasi tarp dviejų nuo jaunystės puoselėtų menų.
1781 m. Kauffmann ištekėjo už Venecijos dailininko Antonio Zucchi. Netrukus pora apsigyveno Romoje, kur jos namai tapo menininkų, rašytojų, aristokratų ir po Italiją keliaujančių užsieniečių susitikimų vieta. Ji bendravo su Johannu Wolfgangu von Goethe ir Antonio Canova, toliau vykdė tarptautinius užsakymus bei dalyvavo Europos meno gyvenime. Kauffmann mirė Romoje 1807 m.
Šiandienos žiūrovui Kauffmann kūryba įdomi kaip pasakojimas apie menininkę, kuri XVIII amžiaus institucijose siekė teisės kurti prestižine laikytą istorinę tapybą. Jos autoportretai leidžia stebėti, kaip ji pati formavo savo profesinį įvaizdį, o antikinės herojės atskleidžia moterų moralinę galią ir gebėjimą veikti. Kartu jos karjera parodo, kad Europos menas jau tuo metu buvo tarptautinis: dailininkė dirbo skirtingose šalyse, prisitaikė prie įvairių užsakovų ir išlaikė atpažįstamą braižą.
