Andrea Pozzo gimė 1642 m. Trente, dabartinės Italijos teritorijoje. Jaunystėje jis mokėsi tapybos ir dirbo Šiaurės Italijoje, kur susipažino su baroko daile, perspektyvos principais bei iliuzinės architektūros tradicija. 1665 m. Pozzo įstojo į Jėzaus Draugiją ir tapo broliu pasauliečiu. Priklausymas jėzuitų ordinui nulėmė didelę jo kūrybos dalį: dailininkas dekoravo bažnyčias, kūrė altorių projektus ir savo darbais perteikė katalikiškas temas. Jis gebėjo derinti tapybą, architektūrą ir matematinius perspektyvos skaičiavimus, todėl plokščius skliautų bei sienų paviršius paversdavo tariamai atviromis, į begalinę erdvę kylančiomis konstrukcijomis.
Prieš apsigyvendamas Romoje Pozzo dirbo keliuose Italijos miestuose. Mondovio Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje jis nutapė iliuzinį kupolą, parodžiusį, kaip tiksliai apskaičiuota perspektyva gali pakeisti tikrosios architektūros suvokimą. Romoje dailininkas atliko svarbiausius savo užsakymus. Šv. Ignaco bažnyčios navos skliaute 1685–1694 m. sukurta freska vaizduoja šv. Ignaco Lojolos apoteozę ir jėzuitų misijų sklaidą. Nutapytos kolonos, arkos ir figūrų grupės tarsi pratęsia tikrąją bažnyčios architektūrą aukštyn. Visas vaizdas tiksliausiai susijungia žiūrint iš konkretaus taško bažnyčios navoje. Toje pačioje šventovėje Pozzo sukūrė ir plokščiame paviršiuje nutapytą tariamą kupolą, pakeitusį neįgyvendintą tikrą kupolo konstrukciją.
Pozzo veikė ne tik kaip freskų tapytojas, bet ir kaip architektas bei altorių kūrėjas. Romos Il Gesù bažnyčioje pagal jo projektą įrengtas puošnus šv. Ignaco altorius, kuriame architektūra, skulptūra ir spalvoti akmenys sujungti į vientisą barokinę kompoziciją. Savo praktines ir teorines žinias menininkas apibendrino dviejų dalių veikale „Perspectiva pictorum et architectorum“, išleistame 1693 ir 1700 m. Jame brėžiniais ir paaiškinimais parodyta, kaip konstruoti architektūrinę perspektyvą, tapyti skliautus, kupolus, kolonas bei scenos dekoracijas. Šis veikalas buvo naudojamas dailininkų ir architektų įvairiose Europos šalyse.
1702 m. Pozzo persikėlė į Vieną, pakviestas imperatoriaus Leopoldo I. Ten jis kūrė bažnyčių interjerus ir rūmų dekorą. Lichtenšteinų sodo rūmų didžiosios salės lubose nutapyta Heraklio apoteozė tęsė Romoje išplėtotus erdvės iliuzijos principus. Vienoje Pozzo mirė 1709 m. Jo mokymas ir kūrinių pavyzdžiai prisidėjo prie iliuzinės lubų tapybos plitimo Vidurio Europoje.
Šiandienos žiūrovui Pozzo įdomus tuo, kad jo darbai tiesiogiai išbando regėjimo patikimumą. Priėjus iš netinkamos vietos, nutapyta architektūra išsikreipia, o atsistojus numatytame taške plokščios lubos ima atrodyti kaip aukšta, šviesos pripildyta erdvė. Šis optinis mechanizmas primena šiuolaikines instaliacijas, virtualią tikrovę ir trimates gatvės kompozicijas, nors sukurtas vien dažais, geometrija ir kruopščiu stebėjimo taško apskaičiavimu.
