Andersas Zornas gimė 1860 m. Moroje, Dalarnos regione, centrinėje Švedijoje. Jo motina buvo valstietė Grudd Anna Andersdotter, o tėvas – Vokietijos aludaris Leonardas Zornas, su kuriuo dailininkas artimų ryšių nepalaikė. Andersas augo motinos šeimos ūkyje, prižiūrimas senelių. Dalarnos kaimo aplinka, vietos gyventojų kasdienybė, apranga ir papročiai vėliau tapo svarbiais jo kūrybos motyvais.
1875 m. Zornas įstojo į Karališkąją Švedijos dailės akademiją Stokholme. Iš pradžių studijavo skulptūrą, tačiau netrukus daugiausia dėmesio skyrė akvarelei. Ankstyvieji jo darbai išsiskyrė tiksliu žmogaus figūros perteikimu, šviesos efektais ir gebėjimu pavaizduoti vandens paviršių. Studijų metais jis pradėjo gauti portretų užsakymų, todėl 1881 m. paliko akademiją jos nebaigęs. Tais pačiais metais susipažino su Emma Lamm, kilusia iš pasiturinčios žydų šeimos. Jie susituokė 1885 m.; Emma rūpinosi šeimos finansais, dailininko užsakymais ir vėliau jo palikimo išsaugojimu.
Zornas daug keliavo po Europą ir Šiaurės Afriką, dirbo Londone, Paryžiuje, Madride bei kituose miestuose. 1886 m. jis sukūrė akvarelę „Vasaros malonumas“, kurioje subtiliai perteikė saulės šviesą, atsispindinčią vandenyje. Devintojo dešimtmečio pabaigoje dailininkas perėjo prie aliejinės tapybos. Jo potėpis tapo laisvesnis, o spalviniai ir šviesos kontrastai – ryškesni. Zornas tapė greitai ir užtikrintai, dažnai palikdamas matomus plačius teptuko pėdsakus, tačiau išlaikydavo tikslų veido, laikysenos ir medžiagų perteikimą.
Didelę jo kūrybos dalį sudaro portretai. Zornui pozavo Europos aristokratai, menininkai, verslininkai ir politikai. Per keliones į Jungtines Amerikos Valstijas jis nutapė prezidentus Groverį Clevelandą, Theodore’ą Rooseveltą ir Williamą Howardą Taftą. Portretuose dailininkas derino reprezentacinę užsakovo laikyseną su gyvu psichologiniu stebėjimu. Jis taip pat kūrė ofortus, kuriuose atsiskleidė jo susidomėjimas Rembrandto grafika, šviesos ir tamsos santykiu bei taupia, energinga linija.
Sugrįžęs į Morą Zornas tapė Dalarnos gyventojus, kaimo šventes, darbus ir interjerus. 1897 m. paveiksle „Vidurvasario šokis“ pavaizduota vasaros saulėgrįžos šventė su besisukančia šokėjų minia ir tolumoje švintančiu dangumi. Kita svarbi jo kūrybos tema buvo nuogas žmogaus kūnas gamtoje, dažnai prie vandens. Šiuose darbuose figūra nėra idealizuota pagal akademines taisykles: ji vaizduojama natūralioje šviesoje, susieta su uolėmis, medžiais ir vandens atspindžiais. Su Zorno vardu siejama ribota paletė iš baltos, juodos, geltonos ochros ir raudono pigmento, nors pats dailininkas neapsiribojo vien šiomis spalvomis.
Zornas mirė 1920 m. Moroje. Jis ir Emma rėmė vietos švietimą, rūpinosi Dalarnos kultūros paveldu ir kaupė meno bei istorinių daiktų kolekciją. Jų namai Zorngårdenas ir greta veikiantis Zorno muziejus šiandien saugo didelę dailininko kūrinių bei surinktų meno objektų dalį.
Šiandienos žiūrovui Zornas įdomus dėl gebėjimo keliomis tiksliomis spalvomis sukurti įtikinamą odos, audinio, vandens ir oro įspūdį. Jo portretai leidžia stebėti XIX ir XX amžių sandūros visuomenę, o Dalarnos scenos rodo modernėjančios Europos kaimo gyvenimą be sentimentalaus pagražinimo. Laisvas potėpis, šviesos stebėjimas ir tiesioginis santykis su modeliu išlieka aktualūs tiek tapytojams, tiek žiūrovams, besidomintiems, kaip regimasis tikslumas gali būti pasiektas ne smulkmenomis, o apgalvotais teptuko judesiais.
