Allaert van Everdingen gimė 1621 metais Alkmare, Nyderlanduose, gausioje šeimoje, iš kurios kilo keli dailininkai – jo vyresnysis brolis Caesaras van Everdingenas tapo portretų ir istorinių kompozicijų meistru, o brolis Janas taip pat vertėsi tapyba. Pasak XVIII amžiaus biografo Arnoldo Houbrakeno, Allaertas mokėsi pas Roelantą Savery Utrechte ir pas peizažistą Pieterį de Molijną Harleme. Iš Savery jis perėmė potraukį dramatiškiems, uolėtiems vaizdams, iš de Molijno – nyderlandiškos peizažo tapybos tonines subtilybes ir laisvą teptuko darbą.
Lemiamas posūkis jo kūryboje įvyko apie 1644 metus, kai dailininkas iškeliavo į Skandinaviją. Jis lankėsi Norvegijoje ir Švedijoje, kur piešė krioklius, spygliuočių miškus, granito uolas, rąstinius trobesius ir vandens malūnus. Švedijoje van Everdingenas užmezgė ryšius su olandų pirklių Tripų šeima, valdžiusia geležies perdirbimo įmones, ir nupiešė Julitos geležies manufaktūros vaizdus. Iš šios kelionės parsivežti piešiniai ir eskizai tapo neišsenkančiu motyvų šaltiniu visam likusiam gyvenimui – daugelį skandinaviškų peizažų jis tapė jau grįžęs į dirbtuvę, laisvai derindamas prisimintus ir sugalvotus elementus.
1645 metais dailininkas vedė Janneke Brouwers ir įstojo į Harlemo Šv. Luko gildiją. Apie 1652 metus persikėlė į Amsterdamą, kur dirbo iki mirties 1675 metais. Be tapybos, jis vertėsi ir prekyba meno kūriniais bei kaupė įspūdingą grafikos ir piešinių rinkinį, kuris po jo mirties buvo parduotas aukcione.
Van Everdingenas pirmasis olandų tapyboje plačiai įvedė šiaurietiško kalnų kraštovaizdžio su kriokliu motyvą. Jo drobėse vanduo veržiasi per rieduliais nuklotą vagą, tamsūs eglynai užstoja horizontą, o maži žmonių siluetai ar lentpjūvė pabrėžia gamtos mastelį. Šie darbai padarė tiesioginę įtaką Jacobui van Ruisdaeliui, kuris nuo XVII amžiaus šeštojo dešimtmečio pats ėmė tapyti kriokliu grįstas kompozicijas, nors Skandinavijoje niekada nebuvo. Taip van Everdingeno patirtis tapo visos olandų peizažo mokyklos bendru vaizdinių lobynu. Greta kalnų vaizdų dailininkas tapė ir jūros temas – audras, bangų daužomus laivus, uostų panoramas, kuriose matyti geras jūreivystės ir laivų sandaros išmanymas.
Ne mažiau svarbi jo grafika. Van Everdingenas sukūrė apie pusantro šimto ofortų, daugiausia peizažinių, kuriuose plonu, nervingu štrichu perteikė krūmynų, uolų ir vandens paviršiaus faktūras. Atskirai minėtina jo graviūrų serija pagal gyvūnų epą apie lapiną Renarą – kelios dešimtys lakštų, kuriuose žvėrys vaidina žmonių komediją. Šie atspaudai buvo kartojami ir perleidžiami dar XVIII–XIX amžiuje, o jų kompozicijos pateko į vėlesnius epo leidimus, tarp jų ir į Goethe's poemos iliustracijų tradiciją.
Šiandienos žiūrovui van Everdingenas įdomus pirmiausia tuo, kad jo paveikslai rodo, kaip gimsta vaizdinys apie laukinę gamtą. XVII amžiaus Olandija buvo plokščia, sausinama, iki paskutinio sklypo sutvarkyta šalis – būtent todėl uolos ir krioklys joje veikė kaip svaiginantis egzotikos ženklas, panašiai kaip šiandien veikia tolimų kraštų fotografija. Jis taip pat priklauso tiems keliaujantiems menininkams, kurie dirbo iš atminties ir eskizų, kurdami ne topografiškai tikslią, o emociškai įtikinamą vietovę; šis santykis tarp patirto ir sukonstruoto vaizdo išlieka aktualus ir dabartiniame vaizdų pasaulyje. Galiausiai jo Julitos geležies manufaktūros piešiniai yra retas ankstyvos pramonės dokumentas, leidžiantis pamatyti, kaip gamta ir gamyba tame pačiame lape dar sugyveno be konflikto.
