Agostino Carracci gimė 1557 m. Bolonijoje amatininkų šeimoje. Jis buvo tapytojo Annibale Carracci vyresnysis brolis ir Ludovico Carracci pusbrolis. Iš pradžių Agostino mokėsi auksakalystės, vėliau studijavo tapybą pas Prospero Fontaną ir grafikos technikas pas Domenico Tibaldi. Raižyba tapo svarbia jo kūrybos sritimi: kruopštus darbas su vario plokšte išlavino tikslų piešinį, gebėjimą perteikti kūno formas ir sudėtingas kompozicijas.
Agostino daug keliavo po Šiaurės Italiją, dirbo Venecijoje ir Parmoje. Jis kūrė reprodukcinius raižinius pagal Federico Barocci, Paolo Veronese, Tintoretto, Correggio ir kitų dailininkų paveikslus. XVI a. pabaigoje tokie atspaudai buvo viena pagrindinių meno kūrinių sklaidos priemonių: jie leido kitų miestų dailininkams ir užsakovams susipažinti su nematytais paveikslais. Carracci raižiniai pasižymėjo ne vien techniniu tikslumu. Jis gebėjo spalvinę tapybos kalbą pakeisti įvairaus tankumo linijomis, išsaugodamas šviesos, erdvės ir judesio įspūdį.
1580-aisiais Agostino kartu su Annibale ir Ludovico Bolonijoje įsteigė dailės akademiją, vėliau pavadintą Accademia degli Incamminati. Joje buvo skatinamas piešimas iš natūros, žmogaus anatomijos, perspektyvos, literatūros ir antikinės kultūros studijos. Agostino, turėjęs platesnį humanitarinį išsilavinimą nei jo bendradarbiai, akademijoje dėstė ir padėjo formuluoti jos teorines nuostatas. Carracci siekė atsisakyti vėlyvajam manierizmui būdingų dirbtinai ištęstų figūrų bei komplikuotų pozų ir derinti gamtos stebėjimą su Rafaelio, Correggio, Veronese bei kitų Renesanso meistrų patirtimi.
Trys Carracci giminės dailininkai kartu dekoravo Bolonijos rūmus. Palazzo Fava jie nutapė freskų ciklą apie Jasoną ir Medėją, o Palazzo Magnani – pasakojimus apie Romos įkūrimą. Dėl glaudaus bendradarbiavimo atskirų scenų autorystę ne visada įmanoma tiksliai nustatyti. Savarankiškuose Agostino paveiksluose išryškėja aiški kompozicija, santūrus figūrų monumentalumas ir dėmesys emociniam pasakojimo turiniui. Vienas pagrindinių jo kūrinių yra „Paskutinė šv. Jeronimo komunija“, nutapyta Bolonijos kartūzų vienuolynui ir dabar saugoma Bolonijos nacionalinėje pinakotekoje.
1590-ųjų pabaigoje Agostino išvyko į Romą padėti Annibale dekoruoti Farnese rūmų galeriją. Šio projekto freskose antikinės mitologijos siužetai buvo sujungti su iliuzine architektūra ir energingu figūrų judesiu. Apie 1600 m. Agostino paliko Romą ir persikėlė į Parmą, kur kunigaikščio Ranuccio I Farnese užsakymu dirbo Palazzo del Giardino rūmuose. Ten pradėtas freskų ciklas liko neužbaigtas, nes dailininkas mirė 1602 m.
Šiandienos žiūrovui Agostino Carracci įdomus kaip menininkas, kurio veikla jungė tapybą, grafiką, mokymą ir meno sklaidą. Jo raižiniai parodo, kaip vaizdai keliavo Europoje iki fotografijos, o akademinė veikla leidžia suprasti, kaip natūros studijos pakeitė idealizuotą XVI a. pabaigos dailės kalbą. Freskose ir paveiksluose galima stebėti patį perėjimą nuo manierizmo prie aiškesnės, kūniškesnės ir dramatiškesnės ankstyvojo baroko raiškos.
