Aelbert Jacobszoon Cuypas gimė 1620 metais Dordrechte – viename seniausių Olandijos miestų, įsikūrusiame prie Maso upės atšakų. Jis augo dailininkų šeimoje: senelis Gerritas Gerritszas Cuypas buvo vitražistas, tėvas Jacobas Gerritszas Cuypas – pripažintas portretistas, dėdė Benjaminas Gerritszas Cuypas tapė religines ir žanrines scenas. Pirmąsias tapybos pamokas Aelbertas gavo tėvo dirbtuvėje, o ankstyvuoju laikotarpiu abu dirbo kartu: žinoma darbų, kuriuose tėvas nutapė figūras, o sūnus – peizažinį foną.
Savarankiška Cuypo kūryba prasidėjo apie 1639 metus. Pirmieji jo peizažai artimi Jano van Goyeno ir Salomono van Ruysdaelio vadinamajai toninei tapybai: kuklios kopų ir upių panoramos, nutapytos santūria rusvai pilkšva gama, su plačiai išskleista dangaus erdve. Lemtingas posūkis įvyko penktojo dešimtmečio pradžioje, kai į Utrechtą iš Romos grįžo Janas Bothas ir kiti italėjantys peizažistai. Jų atsivežta šilta, auksinė pietietiška šviesa Cuypą paveikė taip stipriai, kad ji tapo pagrindiniu jo tapybos bruožu, nors pats dailininkas, kiek žinoma, Italijoje niekada nebuvo ir visą gyvenimą praleido gimtajame krašte.
Brandieji Cuypo darbai – tai platūs upių vaizdai, kuriuose priešaky ganosi stambios karvės arba ilsisi raiteliai ir piemenys, o tolumoje skaidriame ore nyksta bokštai ir burės. Saulė dažniausiai stovi žemai, todėl figūros ir gyvuliai nusagstyti auksiniais atšvaitais, o ilgi šešėliai klojasi ant žolės. Tarp geriausiai žinomų kūrinių – „Masas ties Dordrechtu“, saugomas Vašingtono Nacionalinėje dailės galerijoje, bei upių peizažai su raiteliais ir valstiečiais Rijksmuseum ir Londono Nacionalinės galerijos rinkiniuose. Greta peizažų Cuypas tapė portretus, jūrų vaizdus, žiemos scenas, naminių paukščių ir arklių studijas, taip pat keletą natiurmortų; jo darbai beveik visada pasirašyti glaustu parašu „A. cuyp“, tačiau datuoti jie retai, todėl chronologija tebėra tyrinėtojų ginčų objektas.
1658 metais dailininkas vedė Cornelią Boschman, turtingo Dordrechto regentų sluoksnio našlę. Santuoka pakeitė jo gyvenimo ritmą: Cuypas įsitraukė į miesto ir bažnyčios reikalus, buvo Reformatų bažnyčios diakonas, vėliau – vyresnysis, ėjo pareigas vietos valdžios institucijose. Nuo to laiko tapė vis mažiau, o paskutiniais dešimtmečiais, atrodo, beveik visai nutraukė kūrybą. Mirė Dordrechte 1691 metais, būdamas septyniasdešimt vienerių.
Gyvas būdamas Cuypas liko gana vietinės reikšmės meistru: jo paveikslai beveik nekeliavo už Dordrechto ribų ir nekėlė didelio susidomėjimo Amsterdamo ar Hagos rinkoje. Tikroji šlovė atėjo XVIII amžiuje, kai britų kolekcininkai ėmė masiškai supirkinėti olandų tapybą. Didžioji dalis Cuypo palikimo atsidūrė Anglijos dvarų kolekcijose, o jo auksinė šviesa paveikė britų peizažo tradiciją – jo darbus studijavo ir vertino Josephas Mallordas Williamas Turneris bei Johnas Constable'is. Būtent todėl iki šiol daugiausia Cuypo paveikslų saugoma Londono Nacionalinėje galerijoje, Kenwood House ir kitose Britanijos institucijose, o Nyderlanduose svarbiausi rinkiniai yra Dordrechto muziejuje ir Rijksmuseum.
Šiandienos žiūrovui Cuypas įdomus pirmiausia kaip šviesos tapytojas. Jo drobėse vaizduojama ne įvykis ir ne pasakojimas, o paros momentas – ta trumpa valanda prieš saulėlydį, kai įprastas kraštovaizdis tampa kitoks. Tai patirtis, kurią nesunku atpažinti ir be istorinių žinių, ir kuri šiandien dažnai siejama su fotografijos bei kino kalba. Antra, jo peizažai yra tikslus liudijimas apie XVII amžiaus Nyderlandų kasdienybę: upių laivybą, galvijų augintojų ūkį, miesto siluetą, kuriame bažnyčios bokštas stovi greta prekybinių burlaivių. Galiausiai Cuypo atvejis primena, kaip nevienodai veikia meno rinka ir laikas – dailininkas, savo mieste laikytas vietiniu meistru ir paskutiniais metais atsitraukęs nuo tapybos, po šimtmečio tapo svarbiu Europos peizažo tradicijos atspirties tašku.
