Dialektas arba?

Lietuvių tarmės – unikalus ir įdomus reiškinys. Jos išsaugo senąsias kalbos formas, kurios vėliau dingo bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, žemaičių tarmėje išlikę tokie žodžiai kaip „bėrė“ (kurmis) ar „gainiava“ (medžioklė). Šios tarmės atspindi skirtingų Lietuvos regionų kultūrinį paveldą ir yra vertingas nematerialusis kultūros turtas. Tarmių skaičius Lietuvoje gali skirtis, nes jų ribos nėra griežtai apibrėžtos. Dažniausiai minimi pagrindiniai penki tarmių regionai: aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių ir panevėžiečių. Kiekvienas iš jų turi savo tarminių žodžių, kirčiavimo ir gramatinių formų ypatumų. Nors daugelis žmonių šneka bendrine kalba, tarmės išlieka svarbios, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Jos yra gyva liaudies kūryba, kuri praturtina lietuvių kalbos įvairovę ir unikalumą.