Specifinė nerimo sutrikimo forma – intensyvi ir nepagrįsta baimė būti palaidotam gyvam, istoriškai ypač paplitusi XIX amžiuje, kai dar nebuvo patikimų mirties nustatymo metodų?

XIX amžiuje dar nebuvo išvystytų metodų tiksliai nustatyti paciento mirtį, todėl žmonės bijojo būti palaidoti gyvi. Ši baimė buvo vadinama tapofobija ir buvo vienas iš dažniausių nerimo sutrikimų to laikotarpio. Siekdami išvengti tokio baisaus likimo, kai kurie žmonės net darydavo specialius prietaisus, kurie turėjo sužadinti juos, jei būtų palaidoti gyvi. Šis nerimo sutrikimas vėliau pamažu išnyko, atsiradus patikimiems mirties nustatymo metodams.