Henryk Siemiradzki gimė 1843 m. Novobelgorode, netoli Charkivo, tuometėje Rusijos imperijoje, lenkų šeimoje. Jo tėvas Hipolitas Siemiradzkis buvo karo gydytojas. Būsimasis dailininkas augo aplinkoje, kurioje buvo vertinamas išsilavinimas, tačiau iš pradžių pasirinko ne meną. Charkivo universitete jis studijavo gamtos mokslus ir baigė studijas kandidato laipsniu. Greta jų Siemiradzki mokėsi piešimo, o 1864 m. įstojo į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją.
Akademijoje Siemiradzki studijavo istorinę tapybą, anatomiją, perspektyvą ir klasikinę kompoziciją. Jo darbai buvo ne kartą apdovanoti medaliais, o 1870 m. už paveikslą, vaizduojantį Aleksandro Makedoniečio pasitikėjimą gydytoju Pilypu, jis gavo didįjį aukso medalį. Šis apdovanojimas suteikė galimybę tęsti studijas užsienyje. Dailininkas lankėsi Miunchene, o 1872 m. apsigyveno Romoje. Italijos sostinėje jis praleido didžiąją likusio gyvenimo dalį, nors palaikė ryšius su Lenkijos ir Rusijos imperijos kultūros institucijomis.
Siemiradzkio kūrybos pagrindą sudarė didelio formato istorinės kompozicijos, antikos pasaulio scenos ir ankstyvosios krikščionybės temos. Jis kruopščiai tapė architektūrą, marmurą, audinius, augalus ir saulės šviesos poveikį figūroms bei aplinkai. Paveiksluose dažnai derino archeologinėmis žiniomis paremtas detales su teatrališku veiksmu. Romoje sukurta „Kristus ir nusidėjėlė“ sulaukė tarptautinio dėmesio, o 1876 m. baigti „Nerono fakelai“ tapo vienu svarbiausių jo darbų. Šiame paveiksle vaizduojami krikščionys, pasmerkti būti sudeginti Nerono rūmų puotos metu. Dailininkas kūrinį padovanojo Krokuvai; jis tapo vienu iš Nacionalinio muziejaus Krokuvoje rinkinio pagrindą sudariusių darbų.
Kitame didelio formato paveiksle „Fryna per Poseidono šventę Eleusine“ Siemiradzki atkūrė idealizuotą senovės Graikijos reginį. Jo kūryboje antika dažnai rodoma kaip šviesos, prabangos ir juslinio grožio pasaulis, tačiau greta šventinių scenų pasirodo smurtas, religinis persekiojimas ir moralinis konfliktas. Dailininkas taip pat kūrė monumentalias teatro uždangas. Jo nutapytos uždangos buvo įrengtos Krokuvos teatre, dabar pavadintame Juliuszo Słowackio vardu, ir Lvivo operos teatre. Šiuose darbuose alegorinės figūros perteikia teatro, muzikos, įkvėpimo ir vaizduotės temas.
Siemiradzki mirė 1902 m. savo Strzałkówo dvare netoli Čenstakavos. Vėliau jo palaikai buvo perkelti į Krokuvos Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Stanislovo bažnyčios, vadinamos Skałka, nusipelniusiųjų kriptą. Jo paveikslai saugomi Krokuvos, Varšuvos, Lvivo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų miestų muziejuose.
Šiandienos žiūrovui Siemiradzkis įdomus kaip dailininkas, kurio kūriniuose susitinka istorinė rekonstrukcija, sceninis reginys ir itin tiksliai perteikta šviesa. Jo paveikslai leidžia stebėti, kaip XIX a. Europa įsivaizdavo antiką ir ankstyvąją krikščionybę. Kartu jie skatina klausti, kur baigiasi istorinis tikslumas ir prasideda menininko sukurta praeities vizija.
