Gabrielė Giunterytė-Puzinienė gimė 1815 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje, grafų Adomo Giunterio ir Aleksandros Tizenhauzaitės šeimoje. Jos tėvas buvo žinomas meno puoselėtojas ir mecenatas, savo dvaruose kaupęs turtingą paveikslų, grafikos bei skulptūrų kolekciją. Šeima leido laiką Vilniuje ir Pokraus bei Dūkšto dvaruose. Gabrielė kartu su seserimis gavo visapusišką namų išsilavinimą, apėmusį užsienio kalbas, literatūrą, muziką ir vaizduojamąjį meną. Meno pagrindų ji mokėsi nagrinėdama tėvo kolekcijos kūrinius bei padedama namuose viešėjusių dailininkų.
XIX amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose Giunterių namai tapo vienu aktyviausių Vilniaus krašto kultūrinio gyvenimo židinių. Čia rinkdavosi tokie to meto intelektualai ir menininkai kaip kompozitorius Stanislovas Moniuška, poetas Vladislovas Sirokomlė, rašytojas Edvardas Odynecas bei dailininkas Kanutas Ruseckas. Šioje aplinkoje Gabrielė lavino savo meninius gebėjimus: liejo akvareles, piešė pieštuku bei tušu, kūrė portretines miniatiūras, architektūros paminklų ir dvarų ansamblių eskizus. Ji taip pat rašė poeziją bei pjeses; keliems jos eilėraščiams Stanislovas Moniuška parašė muziką.
1851 metais Gabrielė Giunterytė ištekėjo už Tadeušo Puzinos ir persikėlė gyventi į Dūkšto dvarą. Naujoje aplinkoje ji toliau tęsė kūrybinį darbą. Ji pildė asmeninius albumus piešiniais, kuriuose fiksavo dvaro kasdienybę, peizažus, skulptūras, interjerus bei lankytojų portretus. Greta vaizduojamojo meno ji skyrė daug dėmesio rašymui – išleido poezijos rinkinį „Prie upokšnio“ (1856 m.) ir pjesę „Dievo vardu“ (1859 m.). Vaizduojamajame mene jai buvo būdingas romantizmo estetikai artimas dėmesys gamtai, istorinei atminčiai ir asmeninei nuotaikai.
Ypatingą vietą jos palikime užima memuarai „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, parašyti lenkų kalba. Šiuose prisiminimuose, kuriuos lydi vaizdingos detalės, išsamiai užfiksuota XIX amžiaus vidurio Lietuvos dvarų kultūra, visuomeniniai santykiai, švietimas ir buitis. Gabrielės pastabumas vizualioms detalėms atsispindėjo tiek jos rankraščiuose, tiek išlikusiuose piešiniuose. Menininkė mirė 1869 m. rugsėjo 16 d. Senajame Dūkšte, palikusi vertingą dokumentinį ir meninį palikimą.
Šiandienos žiūrovui Gabrielė Giunterytė-Puzinienė įdomi kaip visapusiška XIX amžiaus moteris kūrėja, sugebėjusi sujungti vaizduojamąjį meną ir literato talentą. Jos akvarelės, piešiniai ir tekstiniai užrašai sudaro vientisą kultūrinį liudijimą apie romantizmo epochos Lietuvos dvarų gyvenimą ir estetiką. Per jos išlikusį meninį palikimą šiuolaikinis stebėtojas gauna galimybę pamatyti XIX amžiaus vidurio kasdienybę ne per oficialių istoriografinių šaltinių prizmę, o per pačios kūrėjos asmeninį, jautrų ir detalų žvilgsnį.
