Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka šias eilutes parašė savo garsiuosiuose „Laiškuose Lucilijui“, siekdamas priminti, kad laikas yra vienintelis tikras, bet labiausiai nevertinamas mūsų turtas. Įdomu tai, kad pats mąstytojas, būdamas ne tik filosofas, bet ir neapsakomai turtingas imperatoriaus Nerono patarėjas bei dramaturgas, nuolat sukosi įtemptos politikos verpetuose ir pats skaudžiai jautė laiko stygių kūrybai. Šiandien mažai kas žino, kad Seneka sirgo sunkia astma ir dėl nuolatinių dusulio priepuolių dažnai jausdavosi esąs ant mirties slenksčio, todėl kiekvieną išplėštą ramybės akimirką vertino kaip neįkainojamą dovaną. Jo išreikšta idėja apie nepastebimą gyvenimo praradimą išlieka viena pamatinių stoicizmo pamokų, raginančių mus sąmoningai valdyti savo kasdienybę.