Balys Sruoga buvo vienas žymiausių XX a. Lietuvos rašytojų, dramaturgų ir kritikų. Šis sakinys yra ištrauktas iš jo autobiografinės apysakos „Dievų miškas“, kurioje autorius aprašo savo patirtis ir išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Citata atskleidžia rašytojo gebėjimą pastebėti net pačiose tragiškiausiose situacijose kažką gražaus ir vertingo. Tai buvo Sruogos vidinio stiprumo ir dvasios išskirtinumo ženklas, padėjęs jam išgyventi siaubingas patirtis koncentracijos stovykloje. Ši citata laikoma vienu žymiausių rašytojo kūrybos aforizmų ir yra plačiai cituojama kalbant apie jo unikalų požiūrį į gyvenimą.