Antanas Škėma – vienas ryškiausių XX a. lietuvių rašytojų, visą gyvenimą kūręs emigracijoje. Jo romanai ir apsakymai pasižymi psichologinio realizmo ir egzistencializmo bruožais, o ši citata atspindi vienas pagrindinių jo kūrybos temų – žmogaus vidinę kovą, išgyvenamas kančias ir jų įtaką asmens tapsmui. Škėma pats patyrė sudėtingą likimą, palydėtą tremties ir sunkumų, todėl gerai suprato žmogiškosios egzistencijos ribines situacijas, kurias jautria ir išmintinga kalba perteikė savo kūriniuose. Būtent šis giluminis žvilgsnis į žmogaus prigimtį ir patirtis lėmė, kad Škėmos proza tapo reikšminga ne tik lietuvių, bet ir pasaulio literatūros kontekste.