Motina Teresė (1910–1997) buvo katalikų vienuolė, labdaros ir socialinės pagalbos organizatorė, Nobelio taikos premijos laureatė. Ji praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, talkindama skurstantiems ir sergantiems žmonėms Kalkutoje, Indijoje. Motinos Teresės citata apie šypseną kaip universalią kalbą atspindi jos viziją apie bendrystę ir tarpusavio supratimą, kurie gali būti pasiekiami net nekalbiniu būdu. Šią citatą galima interpretuoti kaip kvietimą žmonėms stiprinti empatiją, atjautą ir solidarumą, nepaisant kultūrinių, kalbinių ar religinių skirtumų. Motinos Teresės gyvenimas ir veikla laikomi įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip viena asmenybė gali padaryti milžinišką poveikį daugelio žmonių gyvenimams.