Graikų filosofas Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) buvo vienas iškiliausių senovės Graikijos mąstytojų. Jo mokymas apie dorinę dorybę, kaip „vidurio kelią“ tarp dviejų kraštutinumų, yra vienas svarbiausių jo etinės filosofijos principų. Šis teiginys atskleidžia Aristotelio įsitikinimą, kad dorybės nereiškia kraštutinumų, bet turi būti pasiekiamos subalansuojant priešingas tendencijas. Šis principas turėjo didelę įtaką vėlesnėms Vakarų filosofijos ir etikos tradicijoms. Aristotelis buvo ypač paveikęs tomistinę filosofiją bei viduramžių moralinę teologiją, kuri šį principą integravo į krikščioniškąją dorybių sampratą.