Fiodoras Dostojevskis buvo vienas labiausiai kontroversiškai asmeninio gyvenimo rašytojų devynioliktame amžiuje, ir jo nuomonės apie santuoką atspindėjo jo nuolatinę vidinio konflikto būseną. Pats rašytojas vedė dukart, o pirmasis jo vedybas galima apibūdinti netgi tragiškomis, nes jo žmona Marija buvo daug senesne bei turėjo epilepsiją, o pats Dostojevskis dažnai buvo nepastovus ir neištikimas. Antroji jo vedyba su Anną Snitikina buvo žymiai sėkmingesnė, nors jų santykis taip pat nebuvo idealus, tačiau iš jos gimė šeši vaikai ir ji atsidėjusi padėjo rašytojui tvarkyti finansus bei šeimyninį gyvenimą. Dostojevskio jumorą ir gilią žmogiškos psichikos analizę lydi šios citatos hiperbolė, nes autorių domino ne tiek konkretus vedybų laikas, kiek vidinis žmogaus pasikeitimas brenda ir ryšys tarp neišmintingumo ir jaunystės. Paradoksas čia būtina detalė, nes žinome, jog išmintis dažnai ateina su patirtimi ir senu amžiumi, tačiau rašytojas nusako, kad ta pati išmintis gali tapti kliūtimi romantiniam pasišventimui ir santykiams. Teksto tonacija atsispindi kitose Dostojevskio mintiesе apie meilę ir moralę, kurios dažnai priešingos visuomenės lūkesčiams, o pats rašytojas per savo romanų personažus neustygstamai klausė, ar tiesa yra mūsų moralinį kompasą, ar tiesa yra mūsų žudymas.